Konkretaus produkto rinkos paklausą lemia to produkto individualios paklausos. O kokie veiksniai lemia individualią produkto paklausą? Nuo ko priklauso vartotojo pasirinkimas? Jis priklauso nuo produkto naudingumo vartotojui, to produkto kainos ir vartotojo turimų piniginių pajamų.
Kiekvienas vartotojas prekes bei paslaugas vertina subjektyviai, tačiau kiekvienas įsigytas produktas tenkina vieną ar kelis jo poreikius, teikia tam tikrą pasitenkinimą. Tai vadinama produkto naudingumu. Kadangi žmogaus piniginės pajamos ribotos, jis negali įsigyti visų norimų prekių ir paslaugų. Todėl visada tenka rinktis, kam jas išleisti. Pirmiausiai pirkėjas domisi produktų kainomis ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo. Turėdami galimybę laisvai pasirinkti, dažniausiai renkamės ne tarp konkrečių produktų (puodelio kavos ir šokolado, televizoriaus ir kompiuterio), o tarp skirtingų vartojimo prekių ir paslaugų rinkinių, kurie geriausiai atitinka mūsų norus ir galimybes.
Kai kalbame apie vienarūšes prekes ar paslaugas, tenkinančias tą patį poreikį, jų naudingumą galime be vargo palyginti ir vieną iš jų pasirinkti. Tačiau kai vertiname prekes ar paslaugas, tenkinančias skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kino filmą, kyla sunkumų nustatant, kas daugiau, o kas mažiau naudinga. Vartotojo sprendimus, kokius produktus jam įsigyti ir kokį jų kiekį, nagrinėja vartotojo elgsenos teorija. Ji remiasi tam tikromis prielaidomis:
- vartotojas visada elgiasi racionaliai, t. y. siekia gauti maksimalią naudą (maksimizuoti bendrąjį naudingumą);
- ,,naudingumas“ yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga; be to, žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda. Kitaip tariant, žmogus sprendžia, kas jam daugiau, o kas – mažiau naudinga, kokias prekes ar paslaugas reikia įsigyti pirmiausia, kurias – vėliau, o kurių apskritai galima atsisakyti;
- vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti. Visos prekės ir paslaugos turi kainą, kurios nepriklauso nuo konkretaus vartotojo perkamų produktų kiekio.
Gėrybės bendrasis naudingumas (TU – total utility) – tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartoję visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Gėrybės ribinis naudingumas (MU – marginal utility) – bendrojo prekės ar paslaugos naudingumo pasikeitimas, gautas suvartojus papildomą jos vienetą.
Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažės. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad papildomas vartojamas produkto vienetas teikia vis mažesnę papildomą naudą.
Ribinio naudingumo teorijos pradininkai teigė, kad naudingumą galima išmatuoti kokiais nors vienetais. Jie žinomi kaip kardinalistai (cardinal – kiekinis), nes tikėjo, kad vartotojai subjektyviai kiekybiškai vertina gėrybių naudingumą sąlyginiais vienetais – jutiliais. Kuo didesnis naudingumas, tuo daugiau jutilių.
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija TU = f (Q), kur TU – prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas, Q – suvartotas prekės ar paslaugos kiekis. Funkcija rodo vartotojo gaunamo bendrojo naudingumo priklausomybę nuo suvartotų produktų kiekio.
Ryšys tarp bendrojo ir ribinio naudingumo nusakomas taip: MU = DTU/DQ. Matematiškai ribinis naudingumas yra funkcijos, apibrėžiančios bendrąjį naudingumą, išvestinė.
Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja. Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui. Taigi TU = max, kai MU = 0.
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu. Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą. Taigi paklausos dėsnis, teigiantis, kad tarp prekės ar paslaugos paklausos kiekio ir jos kainos yra atvirkštinė priklausomybė, kilęs iš mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio.
Vartotojo naudingumo maksimizavimas
Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti. Kada įsigytos gėrybės jam teiks didžiausią pasitenkinimą, t. y. kada jų bendrasis naudingumas vartotojui yra maksimalus?
Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti. Šios išlaidos priklauso nuo prekės ar paslaugos kainos, todėl jis turi skaičiuoti ribinį naudingumą, tenkantį vienam produkto įsigijimui skirtam piniginiam vienetui: MU/P, kur P – prekės ar paslaugos kaina.
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes – ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, t. y. . Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų: . Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas, t. y. bus pasiekta lygybė: .
Ši lygybė tinka perkant bet kokį prekių ir paslaugų kiekį. Todėl jeigu racionalus pirkėjas (tai viena iš vartotojo elgsenos teorijos prielaidų) perka daugybę (n) prekių ir paslaugų, jis paiso naudingumo maksimizavimo taisyklės:
Kaip matote, lygybė gali būti pertvarkyta . Taigi įsigyjamų prekių ar paslaugų ribinių naudingumų santykis lygus jų kainų santykiui. Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas. Tuomet vartotojas neturi jokių paskatų keisti savo elgsenos.