magnify
Home Ekonomika Teorija 9 – 10 klasės Orientavimasis rinkoje Ekonomika kaip mokslo šakos pavadinimas ir šalies ar kito vieneto ūkio pavadinimas

Ekonomika kaip mokslo šakos pavadinimas ir šalies ar kito vieneto ūkio pavadinimas

Numatomi mokinių pasiekimai ir žinios, t.y, gabūs mokiniai  turėtų gebėti:

  1. Apibrėžti ekonomiką kaip mokslą, paaiškinti ekonomikos mokslo kilmę.
  2. Apibrėžti ekonomiką kaip sferą, nagrinėjančią ekonominių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo problemas.
  3. Suvokti klasikinės ir naujųjų laikų ekonomikos teorijų aiškinimo skirtumus.
  4. Mikroekonomiką ir makroekonomiką suvokti kaip du ekonomikos problemų ir jų sprendimo būdų lygius.
  5. Skirti pozityvinę ir normatyvinę ekonomiką.

Ekonomikos samprata

Žodis „eko­no­mi­ka” kilęs iš graikų kal­bos žodžių oi­kos – na­mai, ūkis, būstas, ir no­mos – dėsnis, taisyklės, val­dy­mo, tvar­ky­mo me­nas. Šio žodžio autorius – grai­­kų fi­lo­so­fas Kse­no­fon­tas (apie 430 – 350 m. pr. Kr.). Kadangi Graikijoje tais laikais visi ūkiai buvo natūriniai, t. y. viskas, kas reikalinga, buvo pagaminama ir suvartojama pačiame namų ūkyje, todėl Ksenofontui ekonomika reiškė mokslą apie namų ūkio tvar­kymo dėsnius ir taisykles. Taigi eko­no­mi­ka atsirado kaip namų ūkio tvarkymo mokslas ir senovėje apėmė žinias apie uždarą vergvaldžio namų ūkio valdymą. Vėliau kitas žymus Senovės Graikijos atstovas Aristotelis ekonomiką suprato ne tik kaip mokslą. Jis ekonomikos kaip mokslo nagrinėjimo objektu laikė ir patį ūkį.

Dvejopas požiūris į ekonomiką (ekonomika kaip mokslo šaka ir ekonomika kaip šalies ar kito vieneto ūkis) išliko iki šiol. Dabar ji nagrinėja ne tik šeimos, bet ir miesto, regiono, šalies, pasaulio ūkinę veiklą bei žinių sistemą apie šią veiklą.

Ekonomika kaip mokslas vystosi ir formuojasi jau dau­giau kaip du tūks­tančius metų. Per šį laikotarpį ji buvo vadinama ekonomija, politine ekonomija, ekonomikos teorija. Ekonomikos mokslas nagrinėja ekonomiką kaip visumą ir kaip atskiras jos dalis, pvz., pasaulio ekonomika, regionų ekonomika, vietos ekonomika, gamtos išteklių ekonomika, darbo ekonomika, žemės ūkio ekonomika, transporto ekonomika, paslaugų ekonomika, prekybos ekonomika, įmonių ekonomika, namų ūkio ekonomika ir kt. Teorija yra žinių sistema, duodanti visapusišką supratimą apie konkretų objektą, reiškinį ar procesą. Ekonomikos teorija – tai žinių sistema apie ekonomiką kaip ūkį. Tai mokslo žinios, nes jos apima idėjas, nuostatas, dėsnius, formules, kategorijas.

Ekonomikos teorija kaip mokslas remiasi tuo, kad žmonių poreikiai yra neriboti, o ištekliai bei pajamos, naudojami poreikiams patenkinti, yra riboti. Todėl žmonės turi nuolat rinktis bei vertinti pasirinkimus. Kokias gi pagrindines problemas nagrinėja ekonomikos mokslas? Ekonomisto požiūriu, žmogaus egzistavimo sąlygas apibūdina keturi fundamentiniai teiginiai:

  • žmogus siekia įvairių tikslų;
  • laikas ir priemonės, kuriais jis disponuoja, ribotos: jos gali būti panaudotos alternatyviems tikslams pasiekti;
  • kiekvienu laiku tikslai turi skirtingą svarbą – mums būdingi pojūčiai, norai, instinktyvūs ir suvokti siekiai, skatinantys mus veikti. Tačiau laikas veikimui ribotas. Išorinė aplinka mums nesuteikia galimybių visiškai įgyvendinti visų mūsų tikslų. Be to, para turi tik 24 valandas, o mes negyvename amžinai;
  • mūsų norai nesutampa su kitų žmonių norais. Tačiau mes savo gyvenimą galime skirti tam, kad, naudodami turimus išteklius, užsiimtume skirtingomis veiklomis, ir, pasinaudodami kitų žmonių teikiamomis paslaugomis, siektume įvairių savo tikslų.

Žmogus siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius, tačiau tam turimi ištekliai yra riboti. Dėl išteklių stygiaus žmonės turi rinktis, kam juos naudos. Šios dvi problemos – išteklių stygius ir būtinybė pasirinkti – yra ekonomikos mokslo objektas. Taigi ekonomikos mokslas nagrinėja šių problemų sprendimo formas ir būdus. Stygius – tai negalėjimas tuo pat metu patenkinti visų visuomenės narių visus poreikius.

Ekonomikos mokslas kartais suprantamas ir kaip atsakymas į tris pagrindinius ekonomikos klausimus: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti?

Ekonomikos mokslo metodologija padeda suprasti, kaip ekonomistai tiria šias problemas. Ekonominiai tyrimai apima keletą etapų:

  • vykstančių reiškinių stebėjimas, jų registravimas;
  • faktų, susijusių su tiriama problema, atranka ir klasifikavimas bei sisteminimas. Tai susiję su empirine ekonomika;
  • pagal surinktus faktus formuluojami apibendrinimai, nustatomi dėsningumai ir ryšiai tarp faktų. Šio etapo rezultatas – iškelta hipotezė;
  • patikrinimas, remiantis faktais. Tai – atsakingas ekonominių reiškinių tyrimo etapas. Jis turi atskleisti, ar turimi faktai patvirtina hipotezę. Šį patikrinimą geriausiai atlikti naudojant ekonomikos modelį. Ekonomikos modelis – tai aprašymas, parodantis, kaip faktai susiję tarpusavyje. Ekonomistai naudoja žodinius aprašymus, matematinius ir grafinius modelius, nes ryšius tarp faktų galima nusakyti žodžiais, lentelėmis, diagramomis, formulėmis;
  • gautų rezultatų panaudojimas ekonominei politikai pagrįsti. Tam naudojami modeliai, paaiškinantys ekonominius reiškinius, leidžiantys prognozuoti, spręsti konkrečias problemas.

Kiekvienas mokslas savo objektą tiria pasitelkdamas tam tikrus metodus. Metodas – tai pažinimo būdas, tiriamo objekto esmės atskleidimas. Ekonominių tyrimų metodai iš esmės yra bendramoksliniai (indukcija, dedukcija, analizė, sintezė ir kt.). Tačiau šių tyrimų ypatumas yra tai, jog ekonomistai bet kurią problemą tiria vertindami sąnaudas ir kaštus. Ekonominiai tyrimai gali būti vykdomi dviem lygiais: mikroekonominės ir makroekonominės analizės.

Ekonomika kaip sfera, nagrinėjanti ekonominių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo problemas

Ekonomiką galima apibrėžti ir kaip praktinę žmonių veiklą, kaip sferą, nagrinėjančią ekonominių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo problemas siekiant patenkinti poreikius, esant ribotiems ištekliams. Taigi ekonomika kaip šalies ūkis apima keturias susijusias sritis: gamybą, t. y. gėrybių kūrimą; paskirstymą, t. y. pajamų skyrimą gamybos veiksnių savininkams; mainus, t. y. sukurtų gėrybių atitekimą vartotojams; vartojimą, t. y. sukurtų gėrybių naudojimą poreikiams tenkinti. Kaip atsiranda šios sritys ir kodėl jos sudaro visumą?

Vartojimas susijęs su žmonių poreikių tenkinimu. Tačiau, kaip žinia, žmonių poreikiai yra neriboti, o galimybės juos patenkinti – ribotos, nes natūraliai gamta sukuria tik nedidelį jų kiekį. Todėl šią problemą galima išspręsti gėrybes gaminant. Taigi gėrybės, kurių nori vartotojai, gaminamos įvairiose įmonėse. Jose dirba žmonės, kurie ir pageidauja vienokių ar kitokių prekių bei paslaugų, t. y. kurie užsakė gėrybių gamybą. Taigi žmonės nori vartoti gėrybes, žmonės jas ir gamina. Tačiau čia svarbu pastebėti, kad žmogus jau seniai negamina visko, ką vartoja, sau pats. Jis daro tai, ką moka geriausiai. Taigi žmogus, gamindamas konkretų produktą ar jo dalį, specializuojasi. Specializacijos nauda akivaizdi – jei kiekvienas žmogus užsiima tuo, ką geriausiai išmano, laimi visa visuomenė, nes sukuriama daugiau įvairių gėrybių. Tai leidžia ir geriau tenkinti kiekvieno žmogaus poreikius. Tačiau kiekvienas žmogus gamina tik konkretų produktą, pavyzdžiui, vienas – kėdes, kitas – automobilius, trečias – gydo žmones. Tai reiškia, kad, norėdami tenkinti poreikius, jie turi keistis savo darbo rezultatais, t. y. turi mainytis.

Šiuolaikinėje ekonomikoje dažnai vienas žmogus negamina prekės nuo pradžios iki pabaigos – ji yra daugelio žmonių darbo rezultatas. Pavyzdžiui, vadovėlį rašo jo autorius, rankraštį redaguoja redaktorius, iliustracijas piešia dailininkas ir t. t. Taigi pajamos, gautos pardavus vadovėlį, priklauso daugeliui žmonių, naudojusių jiems priklausančius gamybos veiksnius tam, kad prekė būtų pagaminta. Paskirstymas reiškia, kad kiekvienam riboto gamybos veiksnio savininkui atlyginama už jo indėlį gaminant gėrybes.

Klasikinės ir naujųjų laikų ekonomikos teorijų aiškinimo skirtumai.

 Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginių ir patarimų  apibendinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonominį  gyvenimą, o dabartiniais laikais – jį nuolat plečia, suteikia tarpusavio ryšį ir tikslumą.

Adam  Smith (1723-1790 ) – škotas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas – 1776m. išleido knygą „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“, kur pagrindė naujos teorinės krypties atsiradimą.

Klasikinė ekonomikos teorija – tai ekonomikos idėjų mokykla, kuri aiškina gamybos ir materialinių gėrybių pasiskirstymą tarp žemvaldžių, darbininkų ir kapitalistų.

A.Smith teigė, kad, jei gamintojai laisvai galės siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tai  „nematomos rankos“  jėgos garantuos,  kad būtų gaminama tai kas reikalinga ir kiek reikalinga. Jis sakė: jei valstybė nereguliuos rinkų, tai tokioje aplinkoje („laissez faire“ -nesikišimo politika), konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie pakels visuomenės gerovę. A.Smith išskyrė kuriamą  pridedamąją vertę, pajamų paskirstymo nelygybę.

Per pastaruosius 200m. Smith idėjos buvo tobulinamos, daugelis jo išvadų atlaikė laiko bandymus. Pvz., muitų mokesčio didinimas, nors ir apsaugo šalies gamintojus nuo užsienio prekių atplūdžio, bet šalis vistiek pralaimi. Muitas padidina vartotojams prekių kainą, o šios kainos padidėjimas dažnai viršija gamintojų naudą.

Didžiosios Depresijos metu ( 1930m.) buvo kritikuojamas“laissez faire“ ekonomikos principas. 1936m. John Maynard Keynes (1883-1946) išleido knygą (sutrumpintu pavadinimu – „Bendroji teorija“) , kurioje teigė, jog vyriausybės pareiga kištis į ekonomiką, siekiant sumažinti nedarbą. Jis siūlė depresijos metais vyriausybei imtis tiltų, užtvankų, kelių statybos ir kurti papildomas darbo vietas. Keinsas sukūrė makroekonominės analizės pagrindus. Jis teigė, kad pati ekonomika savaime susireguliuoti negali, ji linksta į netobulos konkurencijos situacijas, kur pasireiškia oligopolinės ar monopolinės rinkos struktūros, vyksta ekonominiai svyravimai, kurie žymia dalimi priklauso nuo masinių nuotaikų kaitos, kad reikalingi vyriausybės išlaidų, mokesčių ir pinigų politikos pasikeitimai.

Daugelis John Maynard Keynes idėjų, tame tarpe ir visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos analizės metodas, tapo šiuolaikės makroekonomikos šerdimi. Taip žymaus anglų ekonomisto teorija suteikė makroekonomikai šiuolaikinę kryptį.

Šie du garsūs  specialistai turėjo didžiausią  įtaką ekonomistų pažiūrų formavimuisi.

Mikroekonomika ir makroekonomika  – tai  du ekonomikos problemų ir jų sprendimo būdų lygiai

Ekonomikos problemos ir jų sprendimo būdai nagrinėjami dviem lygiais. Pirmasis lygis – mikroekonomika. Išvertus iš graikų kalbos, ,,mikro“ reiškia ,,mažas“. Verčiant pažodžiui, ,,mikroekonomika“ raiškia ,,mažoji ekonomika“. Mikroekonomika, iš vienos pusės, yra ekonomikos mokslo, t. y. ekonomikos teorijos, dalis. Iš kitos pusės, mikroekonomika – tai tyrimo objektas, kuris yra tik ekonomikos kaip visuomeninio ūkio dalis. Mikroekonomika tiria atskirų ekonomikos subjektų (jie yra rinkos dalyviai) – atskiro žmogaus, atskiro namų ūkio, atskiros įmonės elgseną bei situacijas atskirose rinkose ar ekonominėse veiklose. Ji moko, kad žmonės užsiima ūkine veikla ir užmezga ekonominius santykius todėl, kad nori patenkinti pačius įvairiausius savo poreikius. Šiais laikais daugumos šių poreikių patenkinimas priklauso nuo rinkos. Todėl mikroekonomika taip pat nagrinėja atskiras prekių ar paslaugų bei išteklių rinkas, jų paklausą ir pasiūlą, kainų formavimąsi šiose rinkose, atskiro žmogaus poreikių patenkinimo bei atskiros įmonės pelno maksimizavimo būdus. Mikroekonomika analizuoja, kokiu būdu riboti ištekliai paskirstomi alternatyviems tikslams, ir stengiasi surasti tą variantą, kai šie ištekliai panaudojami efektyviausiai. Mikroekonomika padeda atsakyti į klausimus, kaip pabrangęs cukrus paveiks konditerijos ir kitų gaminių gamybos apimtis, kaip, padidėjus vartotojų pajamoms, pasikeis bulvių, mėsos ir kitų produktų paklausa, kaip elgiasi įmonė, turėdama tūkstantį konkurentų, ir kaip pasikeis jos elgsena, jei jai, parduodant prekes ar paslaugas, teks konkuruoti su trimis konkurentais. Mikroekonomika tiria atskirų ekonomikos vienetų veiklą, atskirų prekių gamybos ar paslaugų teikimo galimybes, atskirų rinkų veikimą, atskirų gamintojų ir vartotojų priimamus sprendimus. Taigi mikroekonomika nagrinėja, kaip atskiri ekonomikos subjektai sprendžia pasirinkimo problemą esant ribotiems ištekliams.

Išvertus iš graikų kalbos, ,,makro“ reiškia ,,didelis“. Verčiant pažodžiui, ,,makroekonomika“ raiškia ,,didelis ūkis“, ,,mokslas apie didelį ūkį“. Makroekonomika, kaip ir mikroekonomika, yra ekonomikos mokslo, t. y. ekonomikos teorijos, dalis. Iš kitos pusės, makroekonomika tiria šalies ūkį, arba nacionalinę ekonomiką kaip visumą ir jo sudėtines dalis. Taigi makroekonomika nagrinėja ekonomikos procesus šalies mastu, tiria šalies ekonomiką kaip visumą, nagrinėja, ką, kaip ir kam gaminti nacionaliniu lygiu. Čia svarbus vaidmuo tenka valstybei. Skirtingai nei mikroekonomika, makroekonomika nenagrinėja paklausos ir pasiūlos atskirų produktų rinkose, pagamintų produktų kiekio ir gamybos sąnaudų atskirose įmonėse, atskirų produktų kainų ir pan. Ji, remdamasi mikroekonomika – paklausos ir pasiūlos dėsniais bei ekonominės pusiausvyros teorija, analizuoja šalies ekonomiką kaip visumą, tam naudodama tokius agreguotus (t. y. apibendrintus, sujungtus, sustambintus) rodiklius kaip visuminė paklausa ir visuminė pasiūla, pinigų kiekis ekonomikoje, bendrasis kainų lygis, užimtumo lygis ir kt. Makroekonomika tiria tokias ekonomines problemas kaip nedarbas ir infliacija, bendrasis vidaus produktas, valstybės biudžetas ir skola, valiutų kursai, mokesčiai, ekonomikos augimas ir jo tempai, nacionalinis turtas ir t. t., padeda atsakyti į klausimus, kodėl kyla ekonominės krizės, kaip reguliuoti ekonomiką, kaip paskatinti ekonomikos augimą ir pan. Makroekonomika taip pat tiria pagrindines ekonomikos dedamąsias, apjungtas į dideles grupes, tokias kaip namų ūkiai ir verslo įmonės. Sudedamoji dalis – tai visuma pirminių ekonominių vienetų, kurie nagrinėjami taip, tarytum jie sudarytų vieną nagrinėjamąjį vienetą. Todėl šalyje veikiančius tūkstančius namų ūkių ar verslo įmonių galime laikyti atskiromis ekonomikos dedamosiomis, atskirais vienetais. Tokia makroekonomine analize siekiama pateikti vientisą vaizdą.

Makroekonomika kaip savarankiška ekonomikos teorijos kryptis susiformavo 1930 m. Jos atsiradimą lėmė gilūs socialiniai-ekonominiai pokyčiai, įvykę Vakarų Europos šalyse dėl Didžiosios depresijos ir bendrosios krizės (1929 – 1933 m.). Klasikinis ekonomikos modelis, teigęs, kad laisvoji rinka gali pati susireguliuoti kainų pagalba, negalėjo paaiškinti ekonomikoje susidariusios situacijos. Klasikinė ekonomika negalėjo pasiūlyti ir efektyvių priemonių krizei įveikti.

Iškilusioms problemoms spręsti anglų ekonomistas Dž. M. Keinsas (1883 – 1946) pasiūlė reguliuojamos ekonomikos modelį. Knygoje ,,Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (1936 m.) Dž. M. Keinsas kritikavo klasikinės teorijos teiginius apie rinkos savaiminį susireguliavimą, apie tai, kad gamyba pati sukuria vartojimą ir kad rinkai nereikalingas joks valstybės įsikišimas. Atvirkščiai, jis tvirtino, kad tik reguliuojant valstybei galima įveikti krizę. Jo teorijos pagrindinė mintis buvo ta, kad, norint padidinti realią gamybos apimtį, būtina padidinti valstybės išlaidas ir sumažinti mokesčius. Dž. M. Keinsas laikomas makroekonomikos pradininku, apibrėžusiu pagrindines jos sąvokas ir atskleidusiu svarbiausius dėsningumus. Svarbu pažymėti, kad iki Dž. M. Keinso darbų pasirodymo ekonomikos moksle vyravo neoklasikų požiūris į ekonomiką kaip visumą atskirų (mikro) subjektų, sąveikaujančių tarpusavyje per rinką. Todėl iki tol ekonominė analizė buvo sutelkta į mikro lygį – buvo nagrinėjama atskirų ūkio subjektų elgsena rinkos ekonomikos sistemoje. Tam daug dėmesio skyrė klasikinės politinės ekonomijos pradininkas A. Smitas (1723 – 1790). Jis ir jo šalininkai buvo įsitikinę, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime ir valdžios nereguliuojama. Jų nuomone, rinkos jėgos, veikdamos stichiškai, nevaržomai, nekontroliuojami, užtikrina ekonomikos vystymąsi. Valstybės įsikišimas į ekonomiką buvo nepageidaujamas. Valstybei buvo pavesta atlikti tik ,,sargo“ funkciją, saugant šalį nuo priešų įsiveržimo į šalies teritoriją ir palaikant šalyje vidaus tvarką.

Du ekonomikos nagrinėjimo lygiai nereiškia, kad mikroekonomika ir makroekonomika – tarpusavyje nesusijusios ir viena kitą veikiančios ekonomikos mokslo dalys. Ir mikroekonomikoje, ir makroekonomikoje naudojamos tos pačios sąvokos: gamyba, vartojimas, pajamos, kaštai, pelnas ir kt. Išvados, prie kurių prieinama mikroekonomikoje, taikomos makroekonomikoje. Kita vertus, atskirų individų ar atskirų įmonių elgseną lemia bendra situacija šalyje.

Pozityvinė ir normatyvinė ekonomika

Pozityvinė ekonomika nagrinėja, kaip veikia atskiros šalies ekonomika, kaip ji vystosi. Ji nagrinėja, aiškina ir prognozuoja objektyviai susiklosčiusius ekonominius reiškinius ir procesus, tačiau jų nevertina. Pozityvinis metodas apibrėžia ekonominių reiškinių priežasties–pasekmės ryšius. Ji tiria tai, kas yra, arba tai, kas gali būti. Pvz., pozityvinė ekonomika nagrinėja, kaip veikia prekių ar paslaugų rinkos, kaip formuojasi tų prekių ar paslaugų kainos, kodėl jos didėja ar mažėja, kokių pasekmių tai gali turėti ir pan. Svarbi pozityvinės ekonomikos savybė yra tai, kad jei viena ar kita išvada moksliškai patvirtinama, įrodoma, ji tampa neginčijama. Tačiau ekonomikoje yra nemažai neaiškių, nepakankamai ištirtų reiškinių. Skirtingos ekonomikos mokyklos šiuos reiškinius aiškina savitai, pateikia skirtingas išvadas, todėl dėl jų diskutuojama. Tačiau tai neprieštarauja ekonomikos mokslui, atvirkščiai, yra mokslo progreso variklis.

Objektyvių ekonomikos vystymosi ir veikimo dėsnių, dėsningumų formulavimas bei tyrimas leidžia mokslininkams siūlyti būdus, kaip geriau veikti atskiriems žmonėms, įmonių ar valstybės vadovams. Kiekvienas ekonomistas turi savo požiūrį į ekonomikos problemų sprendimą, jų pagrindu formuojami teiginiai, kaip turėtų būti. Tai normatyvinė ekonomika. Ji nagrinėja, kaip turi veikti ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Ji vertina (teisinga ar neteisinga, blogai ar gerai, leistina ar neleistina) ir rekomenduoja ekonominius sprendimus, padarytus remiantis pozityvinės ekonomikos analize. Tipiniais normatyvinės ekonomikos pavyzdžiais galėtų būti teiginiai: ,,Šalyje neleistinai didelis nedarbo lygis“, ,,Pajamų nelygybė rinkos ekonomikos sistemoje neteisinga“. Dažnai vienas ar kitas ekonomines problemas vertina šalies vyriausybė, politikai, įvairių valdžios institucijų atstovai. Normatyvinė ekonomikos teorija ypač glaudžiai siejasi su šalies ekonomine politika.

© Bronė Narkevičienė