magnify

Išteklių ribotumo problema

Gabūs mokiniai turėtų gebėti:

  1. Suvokti, kad  žmonių poreikiai skirstomi labai įvairiai – nuo jų grupavimo į fizinius, socialinius ir dvasinius iki poreikių ,,piramidės“ sukūrimo.
  2. Suvokti, kad poreikiai tenkinami gėrybių pagalba. Ekonomines gėrybes skirti nuo neekonominių (laisvųjų).
  3. Paaiškinti poreikių neribotumo priežastis: norą patenkinti pagrindines reikmes ir pasirengimą dirbti daugiau, nei reikalinga minimalių poreikių tenkinimui.
  4. Pasirinkimą suvokti kaip racionalų sprendimo priėmimo būdą.

Žmonių poreikių skirstymas

Žmones veikti skatina siekis patenkinti poreikius. Kadangi žmogus visą gyvenimą siekia juos patenkinti kuo geriau, svarbu žinoti poreikių struktūrą. Poreikiai klasifikuojami labai įvairiai. Pats paprasčiausias poreikių skirstymas – į fizinius, socialinius ir dvasinius. Žmonėms, tenkinant poreikius, reikia įvairių gėrybių: be vienų tiesiog negalima apsieiti, pavyzdžiui, maisto, drabužių, būsto, šie poreikiai turi būti tenkinami nepriklausomai nuo žmonių mokumo; be kitų gėrybių vartojimo žmogus iš principo gali apsieiti, jų galima atsisakyti; dar kitos gėrybės aplinkinių gali būti vertinamos kaip nesaikingumas. Be būtiniausių prekių ir paslaugų, žmonėms reikalingi produktai, leidžiantys pagerinti gyvenimo kokybę, juos vartojant patirti malonumą. Pavyzdžiui, žmogui malonu valgyti skanius ledus, sėdėti patogiame krėsle, skaityti įdomią knygą ir pan. Tai – ne pirmo būtinumo prekės ir paslaugos. Tačiau sąvoka ,,ne pirmo būtinumo produktai“ yra subjektyvi. Vieniems gyvybiškai svarbūs yra vieni produktai, kitiems – kiti. Taigi riba tarp pirmo būtinumo poreikių ir tiesiog ,,malonių poreikių“ yra santykinė.

XX a. A. Maslow sukūrė poreikių ,,piramidę“, juos sugrupuodamas pagal svarbą į 5 lygius: fiziologiniai poreikiai, saugumo ir patikimumo poreikiai, meilės ir bendrumo jausmo poreikiai, savigarbos ir pagarbos poreikiai, saviraiškos poreikiai (1 pav.). Žmonės pirmiausia siekia patenkinti pagrindinius – fiziologinius poreikius. Jų patenkinimas lemia žmogaus egzistavimo galimybę. Kol šie poreikiai nėra patenkinti, apie kitus poreikius žmogus negalvoja. Šias reikmes patenkinus, siekiama patenkinti aukštesnės pakopos – saugumo ir patikimumo poreikius. Šie poreikiai sujungia fiziologinius poreikius su socialiniais, todėl yra abiejų kombinacija. Žmogui reikalingas fizinis saugumas (būstas, apsaugantis nuo lietaus, šalčio, karščio, plėšrūnų ir kt.) ir socialinis saugumas (šeimos ir nuosavybės apsauga, bendruomenės moralės normų ir įstatymų buvimas ir pan.). Meilės ir bendrumo jausmo poreikiai aktualūs tampa patenkinus fiziologinius ir saugumo ir patikimumo poreikius. Vykstant bendravimui atsiranda savigarbos ir pagarbos poreikiai. Saviraiškos poreikiai susiję su asmenybės tobulėjimu, gyvenimo prasmės ir laimės paieškomis.

 

1 pav. A. Maslow poreikių ,,piramidė“

Tačiau iš visos poreikių įvairovės ekonomikoje tiriami tik tie, kurie patenkinami vartojant prekes bei paslaugas. Ekonominis poreikis – žmogaus noras turėti gėrybę ir materialinė galimybė ją turėti, t. y. kai nėra jokių kliūčių šį norą patenkinti. Jei žmogus neturi pakankamų materialinių galimybių turėti norimą gėrybę, jis gali arba sumažinti poreikius, arba imtis ekonominės veiklos, kuri jam duotų papildomų pajamų poreikiams patenkinti. Ekonominiai poreikiai patenkinami per rinką, per pirkimo – pardavimo sandorius. Be to, ekonominiams poreikiams priskiriamas ir poreikis turėti laisvalaikį, nes, jo neturint, negalima mėgautis prekėmis ar paslaugomis.

Visuomenės vystymosi rezultatas yra nuolatinis poreikių didėjimas. Nauji poreikiai atsiranda dėl mokslo ir technikos pažangos. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų mokinys, ruošdamas namų darbus, nesinaudojo kompiuteriu ar interneto paslaugomis, laisvalaikį leido ne ledo arenoje ar vandens pramogų parke. Kita vertus, žmogui patenkinus gyvybiškai būtinus poreikius (maistas, būstas, drabužiai), atsiranda noras tenkinti ir aukštesnio lygio poreikius (pvz., pasikeitus madai, gali atsirasti poreikis dėvėti ne juodą, bet mėlyną džemperį). Pagal poreikių patenkinimo būdą poreikiai gali būti individualūs (aš noriu nusipirkti knygą) ir kolektyviniai (mes norime bibliotekoje turėti šią knygą, kad galėtume panorėję ją perskaityti).

Ekonominės ir neekonominės  gėrybės 

Ekonominiai poreikiai tenkinami gėrybių pagalba. Gėrybe laikomi daiktai, reiškiniai ar priemonės, duodančios naudos, t. y. galinčios patenkinti žmonių materialinius ir dvasinius poreikius. Žymus anglų ekonomistas A. Maršalas (1842 – 1924) gėrybę apibūdino kaip trokštamą daiktą, kuris patenkina žmogaus poreikį. Gėrybe gali būti daiktas, kurį žmogus suvalgo (pvz., obuolys, bandelė, saldainis, sumuštinis) arba dėvi (pvz., kepurė, kelnės, paltas, akiniai), naudoja kokiems nors tikslams (pvz., šakutė, televizorius, stalas, krepšys). Gėrybe gali būti gamtinė aplinka, jeigu ji teikia žmogui malonumą (pvz., švarus oras, gražus saulėtekis ar saulėlydis, giedras dangus). Visų šių gėrybių naudojimas savo poreikiams patenkinti ekonomikos teorijoje vadinamas vartojimu.

Tačiau yra ir antigėrybių (t. y. blogybių) – daiktų, reiškinių ar priemonių, kurių žmogus nenori vartoti, nes jie sukelia neigiamas emocijas. Pavyzdžiui, antigėrybe gali būti didelis triukšmas, lietus, uodai ir pan. Kai kurios antigėrybės žmogui gali būti net pražūtingos – žmogus gali nukristi į bedugnę, tapti plėšrių žvėrių auka, suvalgyti ar išgerti ką nors nuodinga ir kt.

Gėrybės gali būti įvairiai klasifikuojamos. Priklausomai nuo jų ribotumo, gėrybės gali būti neekonominės ir ekonominės. Neekonominės, kitaip dar – laisvosios gėrybės yra tos, kurias žmonėms teikia pati gamta. Jų yra daugiau, nei žmonės jų nori turėti, jos nėra žmonių ekonominės veiklos rezultatas. Tačiau jų nėra daug. Pavyzdžiui, šaltinio vanduo, kuris prieinamas visiems; oras, kuriuo kvėpuojame. Neekonominės gėrybės pavyzdžiu gali būti ir dienos (saulės) šviesa. Tačiau naktį šviesa yra santykinai reta – jos nėra daug, lyginant su poreikiu ją turėti, todėl ši gėrybė gaminama, o gaminant atsiranda sąnaudos. Todėl šviesa kainuoja. Tai jau ekonominės gėrybės pavyzdys, nes ji yra žmogaus ekonominės veiklos rezultatas. Norint tokias gėrybes turėti ir vartoti, jas reikia pagaminti. Ekonominės gėrybės – tai produktai (prekės ir paslaugos), reikalingi žmonių poreikiams patenkinti. Tai – ribotos gėrybės. Ekonominių gėrybių gamybai naudojami ištekliai – laiko, darbo, gamtos, kapitalo, piniginiai. Juos žmonės naudoja prekėms gaminti ir paslaugoms teikti, taip pat – naujiems ištekliams gaminti (pvz., sunkvežimiams, staklėms, įrankiams).

Ekonominės gėrybės skirstomos į materialias ir nematerialias. Paprastai materialios vertybės yra prekės, nematerialios – paslaugos, taip pat tokios gyvenimo sąlygos kaip sveikata, žmogaus gebėjimai, dalykinės savybės, profesinis meistriškumas. Prekė yra materialus daiktas, ją galima matyti, apčiuopti, jos gamyba ir pardavimas atskirti nuo vartojimo, prekes galima kaupti, perduoti kaip nuosavybę. Paslauga yra veikla, ji neapčiuopiama, teikiama ir vartojama tuo pačiu metu, jos negalima saugoti, pervežti.

Ekonominės gėrybės gali būti privačios ir visuomeninės. Privačios gėrybės teikiamos vartotojui pagal jo individualią paklausą. Jos yra dalios ir priklauso individui privačios nuosavybės teise, jos gali būti paveldimos, jas galima mainyti. Privačios gėrybės teikiamos tam, kas už jas sumoka. Visuomeninės gėrybės – tai krašto apsauga, aplinkosauga, teisėkūra, teisėsauga ir pan., t. y. tos gėrybės, kuriomis naudojasi visi šalies piliečiai.

Ekonominės gėrybės skirstomos į ilgalaikes, nes jos gali būti naudojamos daug kartų (pvz., rašiklis, automobilis, šviestuvas, knyga), ir trumpalaikes, nes suvartojamos iš karto ar per trumpą laiką (pvz., degtukai, maisto produktai, asmens higienos reikmenys).

Ekonominės gėrybės dar skirstomos į vartojamąsias ir investicines, arba gamybinės paskirties. Vartojamosios gėrybės nenaudojamos kitų produktų gamyboje, jos tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius, pvz., džemperis, puodelis, knyga. Investicinės, arba gamybinės paskirties gėrybės naudojamos kitoms gėrybėms gaminti, pvz., traktorius, siuvimo mašina, audimo staklės.

Ekonominės gėrybės gali būti viena kitą pakeičiančios (pakaitalai) ir viena kitą papildančios (komplektai). Prekės ir paslaugos, pakeičiančios viena kitą vartojime, tenkina tą patį poreikį (pvz., kvietinė ir ruginė duona, kiauliena ir veršiena, sultys ir vaisvandeniai). Pakaitalais gali būti ne tik vartojamosios prekės ir gamybos ištekliai, bet ir paslaugos (pvz., transportas, pramogos). Norint patenkinti poreikį, viena kitą papildančias gėrybes reikia vartoti kartu (pvz., automobilis ir degalai, rašiklis ir rašalo kapsulė, stalas ir kėdė).   Nemokamai nauda yra didesnė, atsižvelgiant į poreik

Taigi norint patenkinti ekonominius poreikius, reikia pagaminti prekes bei teikti paslaugas, o norint jas gaminti ar teikti, reikalingi ištekliai.Ekonominė nauda yra: Ištekliai, naudojami prekėms gaminti ir paslaugoms teikti, vadinami gamybos veiksniais.

Ekonominių gėrybių judėjimą visuomenėje iliustruoja ekonominės apytakos ratas, kurį sudaro 4 fazės – gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas. Jis vaizduoja atskirų ekonomikos subjektų tarpusavio ryšius ir priklausomybę. Rinkos ekonomikos sistemoje jis rodo namų ūkių ir verslo įmonių priimamus sprendimus dėl produktų gamybos ir išteklių bei gėrybių paskirstymo per įvairias rinkas. Mišriojoje ekonomikos sistemoje ekonomikos subjektai yra ne tik namų ūkiai ir verslo įmonės, bet ir valstybė.

Poreikių neribotumo priežastys 

Pirmiausia paanalizuokime savo poreikius: jei mes galime gyventi kukliame būste, tai kodėl trokštame didesnių namų, pilnų įvairiausių daiktų? Kodėl mūsų materialūs poreikiai atrodo  nepasotinami? Tai lemia dvi priežastys:

  • Kiekvienas norime patenkinti pagrindines asmenines reikmes: maistas, pastogė ir pan.
  • Mes pasirengę dirbti daugiau, nei reikalinga mūsų minimalių poreikių tenkinimui.

Kitaip sakant, mums reikalingos ne tik būtiniausios gėrybės ir paslaugos, darančios gyvenimą pakenčiamu, bet ir tos, kurios suteikia mūsų gyvenimui jaukumo ir malonumo. Šias abi priežastis negalime griežtai atskirti viena nuo kitos. Pvz., kai valgome restorane, maistu tenkiname  biologinę reikmę, bet kartu gauname ir kažką daugiau. Gardžiuodamiesi jaukioje aplinkoje, mes naudojamės prabanga. Tokie neesminiai dalykai yra malonūs, ir mes pasiruošę dirbti daugiau tam , kad juos gautume.

Vartotojų poreikių  skalė platėja. Mums reikia namų, automobilių, aprangos, kelionių ir tt. Kai įsigyjame norimus daiktus, apetitas ir toliau auga. Prie to prisideda ir reklama bei kiti rinkodaros veiksmai.

Deja, nors mūsų poreikiai ir neriboti, tačiau gamybinis pajėgumas juos tenkinti, nors ir yra didžiulis, bet ne beribis. Kaip panaudoti ribotus resursus neribotų poreikių tenkinimui – tai ir sprendžia ekonomika.

Pasirinkimas –   racionalus sprendimo priėmimo būdas

Kiekvienas žmogus sprendimus priima savarankiškai, t. y. pats pasirenka savo elgseną. Bet kurio sprendimo priėmimas visada susijęs su vienos iš alternatyvų pasirinkimu. Įsivaizduokime žmogų, kuris sprendžia, kaip jam praleisti 3 valandas laisvalaikio. Jis turi keturias alternatyvas: žvejoti, grybauti, skaityti knygą arba susitikti su draugais. Jis turi pasirinkti tik vieną laisvalaikio praleidimo būdą, nes jei tuo pat metu galėtų patenkinti visus savo norus, nereikėtų rinktis.

Kokiais gi principais gali vadovautis žmogus, pasirinkdamas savo elgseną? Pirmiausiai, kiekvienas žmogus turi savo pirmenybių, prioritetų sistemą, nuo kurios priklauso, ką jis mėgsta labiau ir ką – mažiau. Pavyzdžiui, vienam žmogui labiau patinka grybauti, negu žvejoti, o kitam – atvirkščiai. Vienam labiau patinka skaityti knygą, negu žvejoti, o kitam – leisti laiką su draugais negu grybauti. Antra, žmogus apsvarsto visas turimas pasirinkimo alternatyvas ir įvertina kiekvienos jų privalumus ir trūkumus. Ir trečia, žmogus siekia pasirinkti sau geriausia variantą. Pavyzdžiui, jei jam labiausiai patinka žvejyba, jis tris laisvalaikio valandas ir žvejos, o ne užsiims kita veikla.

Šiais principais pagrįsta žmogaus elgsena vadinama racionalia. Racionalia laikoma bet kuri elgsena, kai žmogus pasirenka jam labiausiai patinkantį variantą, netgi jei taip elgdamasis jis kenkia sau pačiam ar aplinkiniams. Pavyzdžiui, racionalia laikoma smaližiaus elgsena, kuris nusprendžia suvalgyti dar vieną šokoladą, nes jam maloniau suvalgyti šokoladą negu rūpintis sveikata. Žmogus, besivadovaujantis šiais principais, kartais juokais vadinamas homo oeconomicus, analogiškai kaip homo habilis (sumanusis žmogus), homo sapiens (protingasis žmogus) ir kt. Homo oeconomicus – tai toks žmogus, kuris tiksliai žino savo pirmenybių sistemą, atsižvelgia į visas alternatyvas ir visada priima sprendimą, duodantį jam didžiausią, t. y. maksimalią naudą.

Kiekvienas žmogus, būdamas ir vartotojas, ir gamintojas, siekia kuo maksimaliau patenkinti vartojimą minimaliai dalyvaujant gamyboje. Toks žmogus laikomas racionaliu. Žmogus, priimdamas racionalų sprendimo būdą, organizuoja veiklą taip, kad pasiektų kuo geresnį rezultatą, gautų kuo didesnę materialinę naudą, naudodamas turimus išteklius. Gamybos veiksnių naudojimas reiškia darbo, žaliavų, medžiagų ir kt. išteklių sąnaudas. Taigi racionali elgsena pasireiškia tuo, kad naudojant turimus gamybos veiksnius reikia stengtis pagaminti kuo daugiau ekonominių gėrybių, t. y. su esamomis sąnaudomis maksimizuoti rezultatą. Žmogus racionaliai pasielgs ir tuomet, kai pasieks norimo rezultato su kuo mažesnėmis išteklių sąnaudomis, t. y. minimizuos sąnaudas rezultatui pasiekti. Tačiau rinkdamasis jis taip pat atsižvelgia į tikslus, galimas alternatyvas, pasirinkimo kriterijus, pagal juos įvertina visas alternatyvas, pasveria, ką gaus ir ko teks atsisakyti pasirinkus vieną iš alternatyvų, t. y. įvertina alternatyviąsias sąnaudas.

Žmogus, priimdamas racionalų sprendimą, dažnai pasitelkia ribinės analizės metodą. Šį metodą ekonomikos subjektai taiko kiekvieną kartą, kai tenka spręsti, ar verta didinti gamybos apimtį, ir jei taip – iki kiek. Jis taikomas ir tuomet, kai sprendžiama, ar verta didinti gamybos sąnaudas tikslui pasiekti, ir jeigu taip – iki kokios ribos. Ribinė analizė leidžia įvertinti, kokią įtaką rezultatui turi nedideli kintamųjų pokyčiai. Kintamuoju gali būti gaminamas produktų kiekis, kurio gamybą kaskart padidiname vienu vienetu. Tam reikia skaičiuoti ribinę naudą ir ribines sąnaudas bei jas palyginti. Ribinė nauda – tai papildoma nauda, gaunama, pagaminus kiekvieną papildomą produkto vienetą. Ribinės sąnaudos – tai papildomos sąnaudos, atsirandančios, pagaminus kiekvieną papildomą produkto vienetą. Racionaliai besielgiantis žmogus ar verslo įmonė didins gamybos apimtį tol, kol didėjančios ribinės sąnaudos nesusilygins su mažėjančia ribine nauda. Kai ribinės sąnaudos lygios ribinei naudai, ekonomikos subjektas gauna didžiausią (geriausią) rezultatą, efektyviai panaudodamas išteklius. Kitaip tariant, jeigu pardavus papildomai pagamintą produkto vienetą ribinė nauda dar viršija ribines sąnaudas, tai tas gaminys turi būti gaminamas. Ir atvirkščiai.

© Bronė Narkevičienė