magnify

Pinigų vaidmuo rinkoje

Gabūs mokiniai turėtų:

  1. Apibūdinti pinigų rūšis (prekinius ir kreditinius pinigus, grynuosius ir negrynuosius pinigus).
  2. Suvokti pinigų vertes: uždirbamąją ir laiko.

Pinigų rūšys

Pinigai praėjo ilgą vystymosi kelią. Tą pirmiausiai rodo tai, jog iš esmės pasikeitė pinigų rūšys.

Rinkos sistemos kūrimosi pradžioje ekonomikoje daugiausiai funkcionavo prekiniai pinigai, t. y. prekė (pvz., auksas, sidabras, varis), atliekanti pinigų funkciją. XIX a. antrojoje pusėje varis ir sidabras buvo naudojami smulkioms monetoms kaldinti. Auksas, kaip ir sidabras bei varis, buvo prekės, t. y. gamybos rezultatai, ekonominės gėrybės, kurios galėjo būti parduotos rinkoje kaip ir puodai, grūdai, nafta ir kt. Kaip ir visos kitos prekės, auksas turi savo vertę, jis yra gamybos veiksnys juvelyrinių gaminių pramonėje, medicinoje, kt. Kita vertus, auksas atitinka prekiniams pinigams keliamus reikalavimus:

  • auksas – aukštos prabos metalas, t. y. beveik švarus, vienarūšis metalas;
    • aukso savybės, jo naudingumas (vertė) nesikeičia, aukso luitą supjausčius dalimis; juos vėl galima sulydyti;
    • jis nerūdija, nesioksiduoja, kas labai svarbu ne tik atliekant mainų funkciją, bet ir jį kaupiant;
      • dėl santykinio aukso retumo didelis jo ribinis (papildomas) naudingumas, nedidelio svorio monetos turėjo didelę vertę, todėl auksui kaip pinigams buvo būdingas portatyvumas.

Nežiūrint visų aukso privalumų, lyginant jį su kitomis prekėmis, naudotomis mainuose, metaliniai pinigai, atlikdami pinigų funkcijas, vis tik pirkliams kėlė kai kurių problemų. Didelio aukso kiekio transportavimas ir saugojimas nebuvo saugus. Todėl pirkliai dažnai naudojosi juvelyrų ir bankininkų paslaugomis, kuriems patikėdavo saugoti savo auksą. Pastarieji turėjo ne tik specialiai įrengtas patalpas brangenybėms saugoti, bet ir samdė apsaugą. Bankininkas, priėmęs saugoti auksą, pirkliui išduodavo raštelį, vadintą ,,aukso sertifikatu“, leidusiu pirkliui bet kada atgauti savo auksą. Šis dokumentas buvo ir kaip banko įsipareigojimas jį iškeisti į auksą, to pareikalavus dokumento turėtojui. Taigi pirklys galėjo už įsigytas prekes mokėti ne jam priklausančiu auksu, o prekės pardavėjui perduoti banko raštelį, įpareigojantį jį iškeisti į auksą. Naujasis savininkas banko įsipareigojimus taip pat galėjo keisti į perkamas prekes ar padengti jais savo skolas. Tai reiškė, kad banko raštelis tapo mainų priemone, mokėjimo priemone, t. y. atliko pinigų funkciją. Jis tapo banknotų prototipu.

Pradžioje banknotų emisijos teisę turėjo privatūs komerciniai bankai. Negatyvi to pasekmė buvo didelė banknotų įvairovė. Pvz., JAV iki 1865 m. privatūs bankai, turėję licenciją (leidimą) leisti pinigus, išleido į apyvartą iki 10 tūkst. įvairių rūšių banknotų. Taip buvo sukurtos puikios sąlygos pinigų padirbinėjimui. Kartais net ir patys bankai atspausdindavo tiek banknotų, kad nebegalėjo užtikrinti jų keitimo į auksą. Tai kėlė grėsmę pinigų sistemai. Todėl komerciniams bankams buvo panaikinta teisė leisti pinigus ir ji buvo suteikta vienam vieninteliam bankui kiekvienoje šalyje, kuriam buvo suteikiamas Centrinio banko statusas. Dabar visame pasaulyje ant banknotų yra užrašas, rodantis, koks nacionalinis bankas emitavo (išleido) tam tikrą banknotą. Ant lito banknoto išspausdinta: ,,Lietuvos bankas“.

Taigi kreditiniai pinigai – tai šalies Centrinio banko skoliniai įsipareigojimai, kurie yra visuotinai pripažįstami kaip mokėjimo priemonė ir atlieka pinigų funkcijas.

Kasdieniame gyvenime mes naudojamės kreditiniais, arba grynaisiais, pinigais, t. y. Centrinio banko išleistais banknotais ir monetomis. Dauguma įmonių ir namų ūkių didesnę ar mažesnę savo pinigų dalį laiko bankuose, t. y. turi indėlius. Pinigų suma, kurią bankas saugo ir kurią privalo grąžinti indėlininkui jam pareikalavus arba nustatytu laiku, vadinama depozitu. Plačiai paplitusi indėlio forma yra indėlis iki pareikalavimo. Jau pats pavadinimas sako, kad bankas privalo grąžinti indėlininkui priklausančią visą pinigų sumą ar jos dalį (pagal indėlininko pageidavimą) jam pareikalavus bet kuriuo metu. Kita indėlio forma – taupomasis indėlis. Tai toks indėlis, kai indėlininkas negali bet kada pasiimti savo pinigų iš sąskaitos, nes yra įsipareigojęs bankui laikyti juos iki tam tikros datos ir gauti palūkanas. Taigi depozitai, kaip ir grynieji pinigai, atlieka pinigų funkcijas, tačiau yra negrynieji pinigai.

Pinigų vertės: uždirbamoji ir laiko

Visiems suprantama, kad kiekvienas vartotojas, pirkdamas prekes ar paslaugas asmeniniams poreikiams tenkinti, susiduria su pajamų ir išlaidų klausimu. Namų ūkių pajamas sudaro pajamos iš darbo ir iš turto (daiktų vertė, santaupos, investicijos ir pan.). O kaip gauti turtą? Žinoma, taupant. Žiūrint iš ekonomikos taško, taupyti „kojinėje“ yra nuostolinga. Kodėl? Mat, pinigai turi laiko vertę. Pavyzdžiui, esant nedidelei infliacijai (1-3% per metus), per 24m. litas praranda pusę vertės, o jei infliacija siektų 4%, tai po 4m lito perkamoji galia liktų lygi 83ct. Nepaisant laikinų defliacijos apraiškų, bendroji kainų tendencija yra kylanti. Taigi, taupant pinigus namie, ateityje mes turėsime tik nuostolį.

Todėl vienas iš pagrindinių motyvų taupyti pinigus yra tas, kad, leisdami laikinai naudotis savo santaupomis, mes galime gauti papildomas pajamas – palūkanas. Palūkanos – tai mokestis už naudojimąsi kito pinigais, už naudojimąsi paskolintu kapitalu. Bendrąja prasme, palūkanos- tai tam tikras paskolintų pinigų prieaugis. Kyla klausimas, kodėl verta skolintis? Svarbu yra tai, kad pinigai turi ir kitą vertę, t.y. uždirbamąją vertę. Jei skolinamės tikslingai, pasiskolinti pinigai gali paskolą padaryti naudinga.

Panagrinėkime pavyzdį: darbininkas dirbdamas kastuvu per dieną iškasa 80m tranšėjos. Už 1m jam mokami 2 Lt. Oro sąlygos riboja darbą, todėl per metus jis dirba vidutiniškai 180 dienų. Taigi, jo metinės pajamos sudaro 2*180*80=28800 litų. Sunkus darbas minėtą darbininką privertė ieškoti išeities. Vartydamas reklaminį laikraštį, jis susidomėjo nedideliu ekskavatoriumi, kurio kaina buvo 8000Lt. Santaupų neturėjo, todėl teko skolintis brangiai, mokant 20% palūkanų. Savo pasirinkimą darbininkas parėmė paskaičiavimu, kad jo našumas bus 400 metrų, iškastų per dieną, 1m kaina sieks 0,8Lt, teks išleisti ekskavatoriaus aptarnavimui 40 Lt/d. Darbo dienų skaičius per metus nesikeis, t.y. liks 180d., o skolą ir palūkanas sutarė grąžint po metų.

Paskaičiuokime dabar jo metines  pajamas: 400*180*0,8=57600Lt

Tačiau reikia įvertinti ir išlaidas: eksploatacines 40*180=7200Lt, palūkanas 8000*0,2=1600Lt, skolą 8000Lt. Taigi, jo išlaidos sudarė 16800Lt. Metinis pelnas, kuris lieka darbininko dispozicijoje sudaro  57600 – 16800=40800 Lt.

Šis pavyzdys atskleidžia kaip, tinkamai panaudojus paskolą, galima padidinti asmenines (arba firmos) pajamas/pelną, protingai  naudojantis skolintais pinigais.

© Bronė Narkevičienė