magnify

Darbo rinka

Nagrinėdami darbo rinką, gabūs mokiniai turėtų gebėti:

  1. Analizuoti šalies gyventojų struktūrą pagal jų ekonominį aktyvumą ir dalyvavimą prekių bei paslaugų gamyboje.
  2. Skirti ekonomiškai aktyvius gyventojus nuo užimtųjų; bedarbius nuo nedirbančiųjų.
  3. Skaičiuoti nedarbo, užimtumo ir darbo jėgos aktyvumo lygį. Žinoti nedarbo lygio skaičiavimo Lietuvoje ypatumus.
  4. Paaiškinti nedarbo priežastis pagal klasikinę ir naujųjų laikų teorijas.
  5. Paaiškinti minimalaus darbo užmokesčio įtaką nedarbo augimui.
  6. Analizuoti ir vertinti socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes.

Šalies gyventojų struktūra pagal jų ekonominį aktyvumą ir dalyvavimą prekių bei paslaugų gamyboje

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) šalies gyventojus skirsto į ekonomiškai aktyvius gyventojus, arba darbo jėgą, ir ekonomiškai neaktyvius gyventojus. Ekonomiškai neaktyvūs gyventojai – tai įvairaus amžiaus asmenys, kurie nedirba ir neieško darbo (vaikai, nedirbantys mokiniai ir studentai, namų šeimininkės ir šeimininkai, neįgalieji, nedirbantys pensinio amžiaus žmonės, nuteistieji, asmenys, praradę viltį rasti darbą ir jo nebeieškantys, kiti asmenys, kurie nenori dirbti). Ekonomiškai aktyvius gyventojus sudaro visi gyventojai, kurie dirba arba yra pasirengę dalyvauti darbinėje veikloje. Taigi darbo jėga susideda iš užimtų gyventojų (dirbančių) ir bedarbių.

Prekių ir paslaugų gamyboje dalyvauja tik užimti gyventojai, tačiau bedarbiais buvę žmonės, gavę darbą, ima gaminti prekes ir teikti paslaugas.

Darbo jėga yra ribota. Ją riboja gyventojų skaičius, darbo laikas, amžius bei kiti veiksniai.

Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigoje, organizacijose ir ūkiuose, taip pat asmenys, laikinai nedirbantys, tačiau nenutraukę oficialių ryšių su darboviete. Užimtiems gyventojams priskiriami žmonės, dirbantys už atlyginimą visą ar ne visą darbo laiką, laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų, dirbantys pagal specialų grafiką, streikuojantieji ir kt., dirbantys savarankiškai, padedantys šeimos nariai. Bedarbiais laikomai asmenys, sulaukę darbingo amžiaus, kurie neturi pajamų teikiančio darbo, aktyviai jo ieško ir pasirengę dirbti.

Užimti gyventojai turi darbą, jie sudaro didžiąją ekonomiškai aktyvių šalies gyventojų dalį. Bedarbiai nuo nedirbančiųjų skiriasi tuo, kad bedarbiai nori dirbti ir aktyviai ieško darbo, tuo tarpu nedirbantys darbo neieško. Tai ekonomiškai neaktyvūs gyventojai.

Rimta ekonomine ir socialine problema, destabilizuojančia ekonomiką, yra nedarbas. Nedarbas matuojamas dviem pagrindiniais rodikliais. Vienas iš jų – nedarbo lygis. Nedarbo lygis yra bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos dydžio procentinis santykis. Kitaip sakant, nedarbo lygis yra procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, su darbo jėga. Jis parodo, kokia yra bedarbių procentinė dalis darbo jėgos požiūriu. Kitas rodiklis – laikas, kurį bedarbiai praleidžia būdami šioje būsenoje.

Nagrinėjant nedarbą ir nedarbo lygį, svarbūs ir kiti rodikliai – darbo jėgos aktyvumo lygis bei užimtumo lygis. Darbo jėgos aktyvumo lygis – tai pasirinktos amžiaus grupės darbo jėgos ir paties amžiaus visų gyventojų skaičiaus procentinis santykis. Užimtumo lygis – tai pasirinktos amžiaus grupės užimtų gyventojų ir to paties amžiaus visų gyventojų skaičiaus procentinis santykis. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra.

Gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygis Lietuvoje skaičiuojami naudojantis Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Tuo tarpu nedarbo lygį šalyje dar skaičiuoja ir Darbo birža.

Statistikos departamentas nedarbą skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Gyventojų užimtumo tyrimas – tai kas ketvirtį atliekama gyventojų apklausa, kurios imtis 2011 m. buvo 8000 namų ūkių, apklausta 13,7 tūkst. (0,5 proc.) 15 metų ir vyresnių šalies gyventojų. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis.

Skaičiuojant nedarbo lygį pagal gyventojų užimtumo tyrimo duomenis, bedarbiais laikomi nedirbantys 15 – 74 metų amžiaus asmenys, kurie:

  • tiriamą savaitę neturėjo apmokamo darbo arba nebuvo priskiriami dirbančių sau grupei;
  • galintys artimiausiu metu, t. y. per dvi savaites pradėti dirbti;
  • aktyviai ieško darbo paskutines keturias savaites (kreipėsi į valstybinę darbo biržą ar privačią įdarbinimo agentūrą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti verslo liudijimą, licenciją, kreditą).

Bedarbiams taip pat priskiriami asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirbo savo darbo vietoje ir neturėjo formalaus ryšio su darboviete, ieškojo kito darbo; priverstinių atostogų išėję samdomieji darbuotojai, negaunantys pakankamo (≥ 50 proc.) darbo užmokesčio ir tyrimo metu ieškantys darbo ir galintys dirbti; mokiniai, studentai, namų šeimininkės, šeimininkai ir kiti asmenys, ieškantys darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti, bet tiriamuoju laikotarpiu buvę ekonomiškai neaktyvūs.

Užimtais gyventojais laikomi 15 metų ir vyresni asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne trumpiau kaip 1 val., už kurį gavo darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turėjo pajamų ar pelno. Užimtaisiais laikomi ir darbingo amžiaus smulkieji žemdirbiai bei asmenys, kurie tiriamąją savaitę sirgo, atostogavo, nedirbo dėl trumpalaikių ar ilgalaikių įmonių prastovų, augino vaikus iki 3 metų amžiaus, bet tyrimo metu nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete.

Darbo biržos skaičiuojamas nedarbo lygis dar kitaip vadinamas registruotu nedarbu. Jis apskaičiuojamas dalijant darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių iš darbingo amžiaus (asmenys nuo 16 metų amžiaus iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus) gyventojų skaičiaus, remiantis Statistikos departamento duomenimis. Registruojant bedarbius darbo biržoje, bedarbio statusas apibrėžiamas remiantis Užimtumo rėmimo įstatymu. Bedarbis – tai nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, kuris nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo ir yra pasirengęs dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Darbo birža duomenis apie registruotą nedarbą pateikia kiekvieną mėnesį.

Nedarbo priežaščių aiškinimas

Kalbant apie nedarbą, svarbu suprasti priežastis, kas sukelia šią problemą. Remiantis pagrindine neoklasikinės ekonomikos teorijos (pradininkas A.Smith)  teze, darbo rinka laisvosios verslininkystės sąlygomis turi galimybę susireguliuoti, t.y. pasiekti visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui  ir finansinėms galimybėms. Šios teorijos pasekėjų nuomone, nedarbas kyla dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos.

20 paveiksle parodyta, kodėl nelankstus darbo užmokestis (W) sukelia nedarbą. Jei rinka reguliuotųsi pati, tai nusistovėtų darbo užmokestis W0, kur nedarbo nebūtų. Kadangi minimalūs nekvalifikuoto darbo atlyginimai yra reguliuojami, tai nustatytas darbo užmokestis W1 yra aukštesnis, nei pusiausvyrinis, ir darbuotojų skaičius N0-N1, t.y. atkarpa E1-E yra bedarbiai. Šiai kainai siūlančių darbą yra mažiau, todėl dalis darbingų asmenų neranda darbo. Nepamirškime,  kad darbo paklausą (LD) sudaro darbdaviai, o pasiūlą  (LS) –  darbuotojai.

Taigi, vadovaujantis neoklasoikine ekonomikos teorija, nedarbas kyla dėl:

  1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymo
  2. Profsąjungų reikalavimo stabilių darbo užmokesčių,
  3. Skatinačių darbo efektyvumą darbo užmokesčio formų įvedimo.

Tuo tarpu naujųjų laikų ekonominės teorijos (pradininkas J Keynes) pasekėjai tvirtina, jog šalies gyventojų užimtumo lygį lemia bendrosios paklausos, kurią sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos prekėms, paslaugoms)  ir investicijų paklausa, dydis. Jei ši paklausa nepakankama ar pradeda mažėti, tai  tiesiogiai atsiliepia verslui, kuriam tenka mažinti gamybos apimtis, atleisti darbuotojus, tuo pačiu didinti nedarbo lygį. Kai ekonomika pagyvėja, auga, plečiasi gamybos sektoriai, daugėja investicijų, samdomi darbuotojai, mažėja nedarbas.

Tarp kitų nedarbo priežasčių, pasak keinsistų, svarbią vietą užima ir ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų mažėja. Tam tikrų specialybių darbuotojai netenka darbo, kitų specialybių atsiranda trūkumas. Taip pat nedarbo lygiui įtakos turi ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose. Todėl matome reiškinį, kai mažesniuose miesteliuose didelis nedarbas, o tuo tarpu sostinėje trūksta darbo jėgos.

Diskusijai.

  1. Paaiškinkit, kodėl verslas priešinasi minimalaus darbo užmokesčio kėlimui.
  2.  „Politikai gali sumažinti nedarbo lygį, išleisdami į rinką papildomą pinigų kiekį (emisiją)“.  Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
  3. Tarkim, nedarbo lygis labai žemas. Ar lengva įmonėms rasti darbuotojų?ar lengva darbuotojams rasti darbą? Kodėl?
  4. Kaip manote, nedarbas turi įtakos tik asmeniui ir jo šeimai, netekusiam darbo? Pagrįskite.
© Bronė Narkevičienė