magnify
Home Ekonomika Teorija 9 – 10 klasės Verslo organizavimas ir verslumo gebėjimų ugdymasis

Verslo organizavimas ir verslumo gebėjimų ugdymasis

Gabūs mokiniai turėtų gebėti:

  1. Paaiškinti fizinio ir juridinio asmens statusą.
  2. Paaiškinti neribotos ir ribotos civilinės atsakomybės įmonių veiklos ypatumus.
  3. Paaiškinti gamyboje sukuriamą pridėtinę vertę.
  4. Įvardyti skirtumus tarp kintamųjų ir pastoviųjų gamybos veiksnių, trumpojo ir ilgojo gamybos laikotarpio.
  5. Atpažinti išlaidų rūšis.
  6. Skaičiuoti bendrąsias vidutines ir ribines išlaidas.
  7. Nubrėžti ir analizuoti įvairių išlaidų (kaštų) rūšių grafikus.
  8. Suprasti pajamų ir pelno sąvokas, jas apskaičiuoti.
  9. Pavaizduoti bei analizuoti išlaidas, pajamas, pelną grafiškai
  10. Skirti išteklius ir gamybos veiksnius, juos atpažinti. Gamtos išteklius skirstyti į ribotus ir neribotus, atkuriamuosius ir neatkuriamuosius.
  11. Suvokti skirtumą tarp kapitalo kaip gamybos veiksnio ir pinigų kaip finansinio kapitalo.

Fizinio ir juridinio asmens statusas

Juridinis statusas yra subjekto teisinė padėtis. Visos verslo įmonės turi juridinio asmens statusą ir tuo skiriasi nuo šalies gyventojų, kurie turi fizinių asmenų statusą. Fizinis asmuo – teises ir pareigas turintis žmogus. Tai teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiimti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, atlikti kitas turtines ir neturtines operacijas. Juridinis asmuo – įmonė, įstaiga, organizacija, turinti teisę valdyti turtą, sudaryti sutartis. Tai teisės sąvoka, apibūdinanti fiktyvų (fizine prasme) asmenį, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai atlikti teisinius veiksmus. Įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčios juridinio asmens statusą, veikia neribotą laiką, o jų funkcionavimas nepriklauso nuo ją atstovaujančių realių fizinių asmenų gyvenimo trukmės.

Neribotos ir ribotos civilinės atsakomybės įmonių veiklos ypatumai 

Verslo įmonės skirstomos į neribotos ir ribotos civilinės atsakomybės įmones. Neribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako įmonės turtu, o tuo atveju, kai įmonės turto neužtenka, už įmonės prievoles atsako savininkas savo turtu. Ribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako tik įmonės turtu.

Gamyboje sukuriama pridėtinė vertė

Pridėtinė vertė – įmonės pagaminto produkto rinkos kainos ir jo gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų skirtumas. Pridėtinės vertės sumavimo būdu galima apskaičiuoti šalies BVP. Tai skirtumas tarp įmonės gaminio vertės ir jos pirktų tarpinių produktų vertės; tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.

Bendroji pridėtinė vertė (BPV) apibrėžiama kaip skirtumas tarp per laikotarpį sukurtų prekių ir paslaugų (produkcijos) ir joms pagaminti sunaudotų žaliavų, medžiagų ir paslaugų (tarpinio vartojimo) vertės.

Kintamieji  ir pastovieji gamybos veiksniai

Vienus sprendimus verslo įmonė gali įgyvendinti greičiau, o kitiems reikia daugiau laiko. Todėl ekonomistai įmonės veiklos laikotarpį skirsto į trumpąjį ir ilgąjį, o gamyboje naudojamus veiksnius – į kintamuosius ir pastoviuosius.

  • Kintamieji gamybos veiksniai. Šiuos veiksnius galima lengvai ir greitai pakeisti. Tai darbo ištekliai, žaliava, degalai, elektros energija, atsarginės dalys, rankų darbo įrankiai ir kt. Jeigu padidėja prekių paklausa, verslo įmonė gali daugiau vartoti elektros energijos, žaliavų, padidinti transporto paslaugas, darbuotojų skaičių. Naudodama optimalų kintamųjų veiksnių kiekį, verslo įmonė per keletą dienų ar savaičių gali pakeisti produktų gamybos apimtį.
  • Pastovieji gamybos veiksniai. Pastoviųjų veiksnių negalima lengvai ir greitai pakeisti. Verslo įmonių pastatai ir specializuoti įrengimai priskiriami pastoviesiems gamybos veiksniams. Reikia palyginti ilgo laikotarpio, kad jie būtų pastatyti ar sumontuoti.

Verslo įmonės veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis gamybos laikotarpis.

Trumpasis laikotarpis verslo įmonės veikloje – tai laiko tarpas, kai vieni įmonės gamybos veiksniai yra pastovūs, o produktų gamybos apimtis kinta keičiant kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Ilgasis laikotarpis verslo įmonės veikloje – tai laiko tarpas, kai keičiasi visi įmonėje naudojami gamybos veiksniai.

  • Pokyčiai trumpuoju gamybos laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu nors vieno gamybos veiksnio, dažniausiai kapitalo, apimtis yra pastovi, t. y. nekinta. Per trumpą laiką negalima pakeisti tokių gamybos veiksnių kaip pastatai, įrenginiai ir pan., nes juos reikia pastatyti ar nupirkti iš gamintojo, parengti darbui, surasti ir apmokyti darbuotojus, kurie dirs su tuo įrenginiu ir kt. Šiuo atveju verslo įmonė galės keisti produktų gamybos apimtį tik tuomet, kai naudos daugiau vienų ar kitų kintamųjų veiksnių. Tačiau trumpuoju laikotarpiu ji negalės žymiai pakeisti gamybos apimties. Kitaip tariant, trumpajam laikotarpiui būdingi sprendimai, susiję su geriausiu verslo įmonės turimų gamybinių pajėgumų panaudojimu.
  • Pokyčiai ilguoju gamybos laikotarpiu. Tai laikotarpis, kai verslo įmonė keičia visų gamybos veiksnių (t. y. pastoviųjų ir kintamųjų) apimtį. Šiuo atveju nėra pastovių gamybos veiksnių, – visi veiksniai, tarp jų ir pagrindinis kapitalas, yra kintamieji. Taigi ilguoju laikotarpiu verslo įmonė keičia ir gamybinius pajėgumus, t. y. papildomai įsigyja įrenginių ar gamybos patalpų. Kitaip tariant, ilguoju laikotarpiu priimami sprendimai, kaip pakeisti esamą įmonės gamybos potencialą. Ilguoju laikotarpiu galima labiau  didinti gamybos apimtį nei trumpuoju, taigi verslo laisvė yra mažiau apribota. Ilguoju laikotarpiu visi kaštai yra kintami, o svarbiausias veiksnys, lemiantis kaštų dydį, yra gamybos apimtis.

Kartais vartojama ir labai ilgo laikotarpio sąvoka, kuri suprantama kaip toks laiko tarpas, per kurį keičiama ne tik gamybos veiksnių apimtis, bet ir gamybos technologija.

Ilgojo ir trumpojo laikotarpio trukmė nėra apibrėžta konkrečia kalendorinio laiko trukme. Neįmanoma nustatyti laikotarpio trukmės dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar metais: viskas priklauso nuo ūkio šakos. Tarkime, vienu atveju metai gali būti laikomas trumpuoju, o kitu – ilguoju laikotarpiu.

Išlaidų rūšys 

Vartotojų poreikius realizuoja verslininkai (gamintojai). Jie tai daro siekdami naudos arba pelno. Tenkindami vartotojų poreikius, verslininkai siekia už turimus finansinius išteklius įsigyti reikalingus gamybos veiksnius, juos sujungti ir pagaminti kuo daugiau prekių ar suteikti kuo daugiau paslaugų ir gauti kuo didesnę naudą.

Gamybos išlaidos, arba kaštai – visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė. Tai išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti.

Trumpuoju laikotarpiu bent vienas gamybos veiksnys nesikeičia. Gamybos apimtį galima didinti keičiant tik kintamuosius gamybos veiksnius. Todėl trumpuoju laikotarpiu bendruosius kaštus sudaro pastovieji ir kintamieji kaštai, atitinkantys panaudotų pastoviųjų ir kintamųjų gamybos veiksnių vertę.

Pastovieji kaštai (FC – Fixed Costs) – ta bendrųjų kaštų dalis, kuri, keičiantis gamybos apimčiai, per visą trumpąjį laikotarpį nekinta. Jie būna ir tada, kai produktai iš viso negaminami. Pavyzdžiui, bet kuriuo atveju verslo įmonė, nesvarbu, kiek prekių ji gamina ir ar apskritai jas gamina, turi mokėti palūkanas už paskolą, paimtą įrengimams įsigyti ar pastatams statyti, nuomos mokestį už žemę, draudimo ar kitus mokesčius. Įrengimai sensta ir naudojami, ir nenaudojami, todėl įmonė turi vykdyti amortizacinius atskaitymus. Pastoviesiems kaštams priklauso ir administracijos darbuotojų darbo užmokestis. Visos šios išlaidos dažnai vadinamos netiesioginėmis arba pridėtinėmis.

Kintamieji kaštai (VC – Variable Costs) – ta bendrųjų kaštų dalis, kuri trumpuoju laikotarpiu kinta, kintant gamybos apimčiai. Kai įmonė produktų negamina, kintamieji kaštai išnyksta. Gamybai didėjant, didėja ir kintamieji kaštai, nes reikia daugiau išlaidų padidėjusioms kintamųjų gamybos veiksnių sąnaudoms apmokėti. Todėl šios išlaidos dar vadinamos tiesioginėmis išlaidomis, nes tiesiogiai proporcingos pagamintų produktų kiekiui: didėja, didėjant gamybos apimčiai, ir mažėja jai mažėjant. Kintamiesiems kaštams priklauso darbininkų darbo užmokestis, žaliavų, medžiagų, degalų, elektros energijos, įpakavimo, transportavimo ir kt. vertė, t. y. visa, ką galima aiškiai priskirti konkrečiai prekei ar paslaugai.

Bendrieji kaštai (TC – Total Cost) – visos piniginės išlaidos, skirtos prekėms pagaminti arba paslaugoms teikti. Jie skaičiuojami sudedant pastoviuosius (FC) ir kintamuosius (VC) gamybos kaštus. TC = FC + VC

Vidutiniai kaštai. Vidutiniai bendrieji, arba tiesiog vidutiniai kaštai (ATC – Average Total Costs), – tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkto vienetui. Jie lygūs bendrųjų kaštų ir pagamintų produktų santykiui. ATC (AC) = TC/Q

Trumpojo laikotarpio bendruosius kaštus sudaro pastovieji ir kintamieji kaštai. Todėl vidutinius kaštus taip pat galima suskirstyti į du komponentus: vidutinius pastoviuosius kaštus (AFC – Average Fixed Costs) ir vidutinius kintamuosius kaštus (AVC – Average Variable Costs). Taigi vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) lygūs šių dviejų komponentų sumai.

ATC = TC/Q = (FC + VC)/Q = FC/Q + VC/Q = AFC + AVC

Vidutiniai pastovieji kaštai (AFC) yra pastoviųjų kaštų (FC) ir produktų kiekio (Q), pagaminto per tam tikrą laiką, santykis. Jie parodo, kiek pastoviųjų kaštų tenka vienam produktui.

AFC = FC/Q

Vidutiniai kintamieji kaštai (AVC) yra kintamųjų kaštų (VC) ir produktų kiekio (Q), pagaminto per tam tikrą laiką, santykis. Jie parodo, kiek kintamųjų kaštų tenka vienam produktui.

AVC = VC/Q

Ribiniai kaštai (MC – Marginal Costs) – tai bendrųjų kaštų prieaugis, gaminant papildomą produkto vienetą. Kitaip tariant, ribiniai kaštai yra papildomos išlaidos (priedas prie bendrųjų išlaidų), patiriamos, kai vienu vienetu didinama produkto gamybos apimtis. MC = DTC/DQ.

Ilguoju laikotarpiu skiriami bendrieji ir vidutiniai kaštai. Ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai (LRTC – Long Run Total Costs) – minimalios įmonės išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalų naudojamų gamybos veiksnių derinį. Ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai (LRAC – Long Run Average Costs) – ilgojo laikotarpio bendrųjų kaštų ir pagaminto produkto apimties santykis. LRAC = LRTC/Q

Pabandykime pavaizduoti kaštus grafiškai.

Pastovieji kaštai – tai horizontali tiesė, rodanti, kad, didėjant gamybos apimčiai, šių išlaidų suma nekinta (yra pastovi). Kintamųjų kaštų kreivė primena ,,S“ raidę ir rodo, kad jie didėja, didėjant gamybos apimčiai. Bendrųjų kaštų kreivė rodo pastoviųjų ir kintamųjų kaštų sumą, didėjant gamybos apimčiai. Bendrųjų kaštų kreivę galima gauti iš kintamųjų kaštų kreivės, pridėjus pastoviuosius kaštus prie kintamųjų. Kadangi pastoviųjų kaštų kreivė – horizontali, tai bendrųjų kaštų kreivės forma atitinka kintamųjų kaštų kreivės formą (14 pav.).

 

14 pav. Pastoviųjų, kintamųjų ir bendrųjų kaštų kreivės

Vidutiniai kaštai kinta priklausomai nuo gamybos apimties. Kadangi pastovieji kaštai, esant bet kuriai gamybos apimčiai, lieka tie patys, tai vidutiniai pastovieji kaštai, didėjant gamybos apimčiai, mažėja. Todėl vidutinių pastoviųjų kaštų kreivė, didėjant gamybos apimčiai, visą laiką leidžiasi (16 pav.). Vidutinių kintamųjų kaštų kreivės forma primena ,,U“ raidę, nes vidutiniai kintamieji kaštai, didėjant gamybos apimčiai, iš pradžių mažėja, o vėliau ima didėti. Kol gamybos apimtis nedidelė, t. y. įmonė dirba ne visu pajėgumu, vidutiniai kintamieji kaštai, didėjant gamybos apimčiai, nežymiai mažėja. Norėdama daugiau gaminti, ji turi samdyti papildomai darbuotojų, jie turi ilgiau dirbti, naudoti daugiau medžiagų, žaliavų ir pan., todėl didėja ir išlaidos. Tačiau jos didėja didesniu tempu negu gamybos apimtis, todėl vidutiniai kintamieji kaštai ima didėti.

Trumpuoju laikotarpiu vidutinių bendrųjų kaštų kreivė taip pat yra ,,U“ formos. Pradžioje ji leidžiasi, o vėliau kyla. Esant nedidelei gamybos apimčiai, didelius vidutinius bendruosius kaštus lemia dideli vidutiniai pastovieji kaštai, o gamybai didėjant vidutinių bendrųjų kaštų didėjimą lemia vidutinių kintamųjų kaštų didėjimas. Mažiausi vidutiniai bendrieji kaštai yra tada, kai gamybos apimtis (Q) atitinka įmonės gamybinius pajėgumus.

 

15 pav. Vidutinių pastoviųjų, vidutinių kintamųjų ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivės

Ribinių kaštų kreivė iš pradžių leidžiasi, o vėliau kyla ir savo forma primena ,,U“ raidę (16 pav.). Kol ribinių kaštų kreivė yra žemiau vidutinių bendrųjų kaštų kreivės, tol vidutiniai bendrieji kaštai mažėja. Kai ribinių kaštų kreivė pakyla aukščiau už vidutinių bendrųjų kaštų kreivę, vidutiniai bendrieji kaštai pradeda didėti, o jų kreivė kyla aukštyn. Ribinių kaštų kreivė kerta vidutinių bendrųjų kaštų kreivę žemiausiame jos taške. Tai tinka ir vidutinių kintamųjų kaštų kreivei. Ją ribinių kaštų kreivė kerta taip pat žemiausiame taške.

 

16 pav. Vidutinių pastoviųjų, vidutinių kintamųjų, vidutinių bendrųjų ir ribinių kaštų kreivės

Pajamų ir pelno sąvokos

Verslo įmonė, pardavusi pagamintus produktus, gauna pajamas. Bendrosios pajamos (TR – Total Revenue) – tai visos pajamos, gautos už parduotą produktų kiekį (Q), priklausomai nuo produkto rinkos kainos (P). TR = P x Q . Bendrąsias pajamas rodo 17 pav. plotas 0P1P1Q1.

 

17 pav. Bendrosios pajamos

Paprastai pagrindinis verslo įmonių veiklos stimulas yra pelnas. Verslo įmonės pelnas (Π – Profit) – bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Π = TR – TC

Išlaidų, pajamų, pelno grafiškas analizavimas

Priimti verslo sprendimus padeda lūžio taško analizės būdas. Šį būdą galima taikyti nustatant, kiek produktų reikia pagaminti ir parduoti, kad įmonė pradėtų gauti pelną ar kad uždirbtų tam tikrą jo sumą. Jį galima pasitelkti ir priimant sprendimą dėl kainų: kokia kaina parduoti produktą, norint uždirbti tam tikrą pelną. Lūžio taško analizė padeda įvertinti bendrųjų kaštų, gamybos apimties ir bendrųjų pajamų tarpusavio ryšius. Ją taikant, daroma prielaida, kad kintamieji kaštai yra tiesiog proporcingi gamybos apimčiai ir bendrosioms pajamoms.

Taškas, kur susikerta bendrųjų kaštų ir bendrųjų pajamų kreivės, vadinamas lūžio tašku (18 pav.). Jei dėl kokių nors priežasčių verslo įmonė negali šio taško pasiekti, gamindama produktus, ji patirs nuostolį. Produktų gamybos apimtis, viršijanti lūžio tašką, leis įmonei gauti pelno.

 

18 pav. Lūžio taško nustatymas

Padidėjus produkto kainai (tuomet padidėja įmonės bendrosios pajamos), sumažėja lūžio tašką atitinkanti gamybos apimtis (nuo QL iki QL1) (19 pav.). Lygiai taip pat produktų gamybos apimtis lūžio taške sumažės, sumažinus pastoviuosius ir/arba kintamuosius kaštus.

 

19 pav. Naujo lūžio taško nustatymas

Ištekliai ir gamybos veiksniai

Kiekviena šalis turi daugiau ar mažiau išteklių, tačiau jie visada yra riboti. Turimi ištekliai rodo šalies gamybos galią, t. y. potencialą. Tačiau, gaminant prekes bei teikiant paslaugas, naudojami ne visi turimi ištekliai, o tik jų dalis. Todėl išteklius, naudojamus produktams gaminti, ekonomistai vadina gamybos veiksniais.

Gamybos veiksniai paprastai skirstomi į keturias grupes: gamtos, darbo, kapitalo išteklius bei verslumą. Gamtos ištekliai gali būti riboti ir neriboti. Neriboti gamtos ištekliai – tai saulės, vėjo, vandens energija, atmosfera ir kt. Riboti gamtos ištekliai skirstomi į atsinaujinančius (atkuriamuosius) ir neatsinaujinančius (neatkuriamuosius). Atsinaujinantys ištekliai – gyvūnija, augmenija, žemės ūkio naudmenos. Neatsinaujinantys ištekliai – didžioji dalis naudingųjų iškasenų.

Yra skirtumas tarp kapitalo kaip gamybos veiksnio ir pinigų kaip finansinio kapitalo. Kalbėdami apie kapitalą kaip gamybos veiksnį, jį apibrėžiame kaip žmogaus sukurtus materialinius išteklius – įvairias gamybos priemones (pvz., pastatus, įrengimus, mašinas, žaliavas, medžiagas), naudojamus prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Tai realusis, arba fizinis, kapitalas. Pinigai nėra gamybos veiksnys, nes jie patys savaime nieko negamina. Pinigai yra finansinis kapitalas, jie gali būti skiriami materialiems ištekliams įsigyti.

© Bronė Narkevičienė