magnify
Home Lietuvių kalba Užduotys 9 klasė Kūrybinio rašymo užduotis – elegija

Kūrybinio rašymo užduotis – elegija

Užduotis  – Parašykite elegiją apie kalbą. Rašydami įterpkite asonansą (-ų), aliteraciją (-ų), metaforą (-ų). (tropai (metafora) ir fonetinės figūros (aliteracija ir asonansas); lyrikos žanras – elegija.)

 

Užduoties tikslas – suvokti ryšį tarp poetikos ir lingvistikos; atpažinti metaforą poetiniame tekste; kurti metaforą, asonansą ir aliteraciją; kurti elegiją.

 

Mintis sieti poetiką, lingvistiką ir semantiką sąlygota A. J. Greimo ir K. Nastopkos straipsnių skaitymų. Pateikiu vieną iš charakteringų šią problemą apmąstančių ištraukų:

Šv. Augustinas teigė, kad neišmanantis poezijos vargu ar gali būti geras gramatikas. Taip galvojo ir Romanas Jakobsonas. Bet galėtume pasakyti ir antraip – neišmanantis lingvistikos negali suprasti, kaip atsiranda poezija, kokie semantiniai procesai joje vyksta. Lingvistinės poetikos išeities taškas – prielaida, kad poetinėje kalboje turinio plano formas ir jų kaitaliojimąsi atitinka tokie pat (ar panašūs) išraiškos plano kaitaliojimaisi (Greimas).(…)„Poetas dažniausiai netgi neįtaria, kad jo ranka parašytas tekstas virsta griežtai struktūrizuota gramatika, kurios siekiai neretai suartėja ar netgi sutampa su kalbotyros tikslais.“[1] 

 

Siūlomas interviu su A. J. Greimu „Semiotiko žvilgsnis į kalbą“, „O visgi kalba ką nors reiškia“, „Poetika ir semiotika“.[2]

Tiems, kurie turite ambicijų ir noro ilgėliau palukštenti mokslinį tekstą, siūlomas K. Nastopkos straipsnį „Interdiscipliniškumo prielaidos“.[3] Straipsnyje lingvistikos ir poetikos sąsaja tėra vienas iš aptariamų aspektų. Jame dar galima rasti įdomių ir intriguojančių įžvalgų tarp poetikos ir kitų meno rūšių (pvz., H. Radausko aliteracijos ir M. Navako skulptūros „plūduriuojanti forma“).

Skaitydami straipsnius nevenkite pavartyti „Tarptautinių žodžių žodyną“. Aktualizuojant savo sąmonėje poetikos ir lingvistikos problemą pravartu sugrįžti prie labai tikslių ar net pirminių žodžių reikšmių.

 

Kas yra tropas? Ką apie tropą sako lingvistai?

 

1. Kaip tropą aiškina lingvistai?

 

Tropas. Išvertus ir graikų kalbos, „trópos“ reiškia kryptį, posūkį, taip pat būdą, įprotį, elgesį. Retorikos specialistų teigimu, „tai perkeltinė, antrinė, šalutinė žodžio reikšmė, kai su įprastą vietą turinčiu žodžiu „daromas posūkis“ – jis perkeliamas į kitą jam nebūdingą vietą, pavartojamas netiesiogine reikšme, kurią išryškina tik kontekstas“[4]. Kitais žodžiais tariant, tai daikto vardo perkėlimas kitam daiktui, kuriam tas vardas nėra tikrasis (pvz., mįslė Pilna laktelė baltų vištelių; baltos vištelės – tai dantys).

Metafora ir metonimija – du pagrindiniai tropai.[5]

 

Metafora grindžiama dviejų vaizdų panašumu: vieno daikto ar reiškinio požymiai pagal tikrą ar vaizduotėje užfiksuotą panašumą yra perkeliami kitam daiktui ar reiškiniui. J. Pikčilingis pabrėžia, kad metaforoje išryškėja būtent vaizduotės sukurtas santykis – „jokio realaus tikrovės reiškinių ryšio ar sąlyčio nesti – teesama panašumo.“[6] Daiktus galime vadinti kitais vardais, pamiršti jų tikruosius vardus, svarbu, kad tarp skirtingų daiktų atsirastų koks nors panašumas: formos, dydžio, išvaizdos, spalvos, judesio, pojūčio ir kt.

Kartais metafora vadinama sutrumpintu arba paslėptu palyginimu (be žodelių „kaip“, „lyg“, „tartum“), mat palyginimas – metaforos pagrindas. Labai dažnai tai, kas lyginama lieka nepasakyta, tik nuspėjama iš konteksto. H. Radausko eil. „Kaštanas pradeda žydėt“[7] randame eilutę „O medžiuos dega tylios žvakės“ – užuot sakius kaštonų žiedynai dega kaip žvakės, pasakoma tik žvakės. Praleistą palyginimo narį (kaštono žiedyną) numanome. Taip pat tegalime svarstyti, kuo pagrįsta ši metafora – tik formos, tik spalvos ar ir formos, ir spalvos tarp kaštonų žiedyno ir žvakės panašumu.

 

Pastebėtina, kad personifikacija (įasmeninimas) yra viena iš metaforos formų. Pvz., A. Nykos-Niliūno eil. „Mandolina“[8]: „Tik sapnuodama rauda sena mandolina/ Ir šešėlis dainuoja apie drugelius“.

 

Kad kalbėjimas apie metaforą būtų konkretesnis, pateikiu metaforų pavyzdžių iš J. Aisčio eil. rink. „Eilėraščiai“[9]:

Niūri, pajuodusi velėna/ Žaliomis adatomis kiūto,/ Pašlaitėje žibutė mėlyna/ Ir upeliuko perlai kruta.

Obelis, vyšnias, lyg jaunąją,/ Apnėrė baltu šilko tulium.

Ir vėl pavasaris, vėl vyšniose/ Pūga dulkina sniegais.

Naktis praskyrė nuometą/ Ir verkiančias akis parodė.

Rytą gėlės apsitaškė/ Smulkiais deimantų lašais, / O danguj kraujai ir vaškas…

Kai juodos nakties degutas/ Nudažys dienos gijas.

O tada toks baltas vyšnių sniegas krito…

Tik skliautas plaukė mariomis,/ Ištempęs burę vakarinę.

Apkaišys baltais sniegais/ Saulė vyšnios šaką.

Apsiraizgė širdis dulkėtu voratinkliu.

Neateina mintys, nesirašo eilės,/ Ir nelaša kraujas rašalu juodu.

Augo sode serbenta/ Ašarinėm kekėm.

Rytas./ Takas./ Gėlės./ Ašaros žieduose gailios.

 

Taip pat siūlau pasigėrėti H. Radausko kuriamomis metaforomis:[10]

Ir ėmė suktis popierinės rožės (eil. „Žiemos pradžia“)

Laumė juostą pakabina/ Kaip vainiką – danguje.

Vidunaktis miesto fantomą/ Aptaškė krauju ir ugnim,/ O skliauto bedugnį aksomą/ Subadė auksinėm vinim.

Miško aikštelėje senas beržas/ Iškėlė žalią kiaurą skėtį.

Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos,/ Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių.

Iš aušrinė mazgoti pradėjo/ Aukso kojas aklam vandeny.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,/ Raudoną dėmę tarp žalių beržų.

 

Pasirinkite 10 metaforų ir pabandykite jas visiškai laisva forma, remdamiesi individualiomis asociacijomis painterpretuoti.

 

2. Aliteracija – raiškus priebalsių kartojimas.

 

Dar kartą mėginsiu gyventi,

ir atsimerksiu dar kartą.

ryto rankas aš išmokau,

išmokau akis iš tamsos. (M. Martinaitis)

 

Pratęskite eilutes kurdami aliteraciją: švogždė…; plaštakė…; lietus…; skleidimąsi…; trapią… .

Kurdami aliteraciją patys nuspręskite, koks priebalsis bus kartojamas.

 

Asonansas – raiškus balsių kartojimas.

 

ir balsas kuriuo nebylys

prabyla tai angelo balsas

ir žvilgsnis kuriuo neregys

pamato tai angelo žvilgsnis (A. Marčėnas)

 

Pratęskite eilutes kurdami asonansą: ašara…; liūdesio…; topoliai…; ilgisi…; debesio… .

 

3. Elegija. Lyrikos žanras

 

Išvertus iš graikų kalbos, reiškia „rauda“. Senovės Graikijoje tai buvęs vienas populiariausių žanrų. Elegijos dainuotos (giedotos) pritariant muzikos instrumentu. Antikinėje elegijoje vyravo karo, patriotiniai ir meilės motyvai. Antikinei elegijai buvusi svarbi eilučių ritminė sandara. Strofą sudarydavusios dvi eilutės: viena iš jų sueiliuota hegzametru, kita – pentametru. Ilgainiui metro reikšmė nyko, vis svarbesnis darėsi turinys.

 

Elegijos požymiai[11]:

vyrauja individualūs išgyvenimai,

lyrinio vyksmo pagrindas – tylus skundas, įtemptas susimąstymas,

meilės, mirties, nykimo, praeinamybės, trapumo motyvai,

kartais galimas biografiškumas,

minorinis tonas,

raudas primenantys kreipiniai, galima liaudies dainų leksika, paralelinės struktūros.

 

 

Literatūra:

A. Nykos-Niliūno tekstus „Rudens elegija“, „Septintoji arba agnostiškoji elegija“, „Žiemos elegija“, „Šventės elegija“, „Ištikimybės elegija“, „Pažinimo elegija“.

R. M. Rilke „Duino elegijas“. [12]

 



[1] K. Nastopka, Reikšmių poetika, Vilnius, Baltos lankos, p. 34.

[2] A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius, 1991.

[3] K. Nastopka, Reikšmių poetika, Vilnius, Baltos lankos, p. 33.

[4] R. Koženiauskienė, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius, 2001, p. 205.

[5] Šįkart daugiausia dėmesio skirsime metaforai.

[6] J. Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika II, Vilnius, 1975, p. 276.

[7] H. Radauskas, Eilėraščiai, Vilnius, Baltos lankos, p. 158.

[8] A. Nyka-Niliūnas, Eilėraščiai, Vilnius, Baltos lankos, p. 23 psl.

[9] J. Aistis, Katarsis, Vilnius, 1988.

[10] H. Radauskas, Eilėraščiai, Vilnius, Baltos lankos.

[11] Pagal S. Matulaitienė, Poezijos gramatiką, Vilnius, 1997, p. 136-138.

[12] A. Nyka-Niliūnas, Eilėraščiai, Vilnius, Baltos lankos.

© Bronė Narkevičienė