magnify
Home Lietuvių kalba Užduotys 9 klasė Kūrybinio rašymo užduotis – pasakėčia

Kūrybinio rašymo užduotis – pasakėčia

Užduotis – Sukurkite eiliuotą pasakėčią, kurioje būtų onomatopėja.

 

Teorinė medžiaga

 

 1. Pasakėčia

 

 Pasakėčia – trumpas eiliuotas arba prozinis pasakojimas, turintis didaktinę (pamokomąją) arba kritinę mintį.

Pasakėčią dažniausiai sudaro pasakojimas ir moralas (išvada, apibendrinantis pamokymas).

Pasakojime vaizduojami gyvūnai, augalai, žmonės arba daiktai. Pasakojimas paremtas vieno ar kelių įvykių perpasakojimu, personažų dialogu. Pasakojimo turinys alegorinis.

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Viena sakoma, kita turima galvoje. Tai, kas turima galvoje, skaitytojui paaiškinama arba leidžiama suprasti pačiam.

Moralas persako vaizdingai papasakotos istorijos prasmę abstrakčiais žodžiais (pvz., „Nekask kitam duobės, nes pats įkrisi“ arba „Kas skaito, rašo, duonos neprašo“). Moralas gali būti pasakėčios pradžioje arba pabaigoje. Yra ir tokių pasakėčių, kurių moralą patikima suformuluoti pačiam pasakėčios skaitytojui ar klausytojui.

 

Graikų literatūroje pasakėčios pradininku laikomas Ezopas.

Lietuvių literatūroje pasakėčios žanras atsirado XVIII a. Pradžią davė Jonas Šulcas, išvertęs iš vokiečių kalbos dešimt Ezopo pasakėčių. Pirmąsias originalias lietuviškas pasakėčias hegzametru sueiliavo Kristijonas Donelaitis.

 

2. Poetika ir lingvistika. Tropai (onomatopėja)

 

Onomatopėja – tropas, kurio pamatas – įvairių tikrovės garsų pamėgdžiojimas.

Tikrasis daikto vardas pakeičiamas garsiniu simboliu, kuris gali būti sustiprinamas intonacijos, gestų ar mimikos žaisme.

Dažniausiai onomatopėjos reiškiamos vaizdingais veiksmažodžiais, ištiktukais ar jaustukais. Onomatopėjos kuriamas įspūdis labai dažnai sustiprinamas asonansais ar aliteracijomis.

 

Aliteracija – raiškus ir tikslingas  priebalsių kartojimas eilutėje, frazėje ar strofoje.

Kai širdį veriantis varinis rago balsas,

Ištryškęs lyg fontanas, aidi po miškus. (A. Nyka-Niliūnas)

 

Asonansas – raiškus ir tikslingas balsių kartojimas eilutėje, frazėje ar strofoje.

ir balsas kuriuo nebylys

prabyla tai angelo balsas

ir žvilgsnis kuriuo neregys

pamato tai angelo žvilgsnis (A. Marčėnas)

 

Onomatopėjų pavyzdžiai iš A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“:

 

        Kas ten taukši? - Ė stuobrį kapoja genelis. 
                    Kas mekena? - Ėgi mat perkūno oželis. 
                    Kas ten šnibžda? - Ė šnypščia iš kelmo piktoja, 
                    Ėgi srove teškena upelė šventoja. 
                    Kas ten kalbas? - Ė žąsys paupėj gagena;
                    Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
                    Ėgi antys ,,pry! pry! pry!" priskridę int liūną;
                    Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
                    ,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus? 
                    Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?" 
                    Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
                    Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas. 
                    Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą 
                    Trotina: ,,Ieva, Ieva! neganyk po pievą!" 
                    Čia paupėj ,,ri-u! ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko, 
                    Čia vėl balsų visokių - lyg trūkte pratrūko. 

 

Onomatopėjų pavyzdžiai M. Valančiaus apysakos „Palangos Juzė“:

 

Keliaudamas per pušyną, įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolio, Pavandenio, Luokės ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi, aš bežiopsodamas su savo klumpiais šliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai tabalai, bir bir nuo skardžio rietėjau, medeliai, girdi, rietant trakš trakš lūžo. Mano klumpiai, nusmukę nuo kojų, brabrakš brabrakš kaži kur rietėjo, brylius skliust nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio. Vos gilmėj pakalnės, ai ai stenėdamas ir aičiodamas, capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: “Kad tu prapultum ir kalnu nebuvęs! Kad tu būtum seniai nugriuvęs!” Vos besurankiojau savo klumpius su iryliu, kabakš kabakš kabinaus į kalną ir, per upę Virvėtą perėjęs, radau sodelę ir įėjau prie žmogaus, vadinamo Karitonas.

 

Pabandykite patys atrasti tekste vietas, kuriose pamėgdžiojami tikrovės garsai. Pasvarstykite, ką onomatopėja suteikia kalbai.

 

3. Pratybos, padėsiančios atlikti užduotį – sukurti pasakėčią.

 

1. Perskaitykite kuo daugiau pasakėčių pavyzdžių. Skaitytinos ir tyrinėtinos Ezopo, Fedro, La Fontaine’o, K. Donelaičio, S. Stanevičiaus, V. Kudirkos, I. Krylovo pasakėčios.

2. Pabandykite numatyti, koks galėtų būti Jūsų pasakėčios moralas. Juk pasakėčia visada siekia pamokyti. Pavartykite patarlių rinktinę. Gal kils kokių nors minčių?

3. Pasvarstykite, kas ir kokie bus pasakėčios veikėjai. Gyvūnai, žmonės, augalai, o gal tiesiog daiktai? Veikėjų neturėtų būti daug, tačiau jie turėtų būti itin ryškūs savo charakteristikomis: į kažką atpažįstamai panašūs, ne tik kalbantys, judantys, bet ir mąstantys. Gal kurdami charakterius pasitelksite hiperbolę (meninį padidinimą) ar litotę (meninį sumažinimą)? Ryškinkite iškalbingas detales. Kartais charakterį paryškina personifikacija (įasmeninimas).

4. Veiksmo vieta ir laikas gali būti realūs, atpažįstami arba paprasčiausiai išgalvoti. Tačiau atminkite, kad pasakėčios moralas visada teigia universalią tiesą.

5. Dabar pamąstykite, kas nutiks pasakėčios veikėjams. Dėl ko kils konfliktas? Kaip tas konfliktas bus išspręstas? Kurkite pasakojimą. Leiskite pasakėčios veikėjams kalbėtis.

6. Pasakėčios neparašysite per vieną dieną. Visai naudinga parašius šiek tiek atsitraukti. Skaitydami po nedidelės pertraukos ieškokite tikslesnių žodžių, sinonimų. Patyrinėkite sakinių struktūrą: ar sakiniai tikrai aiškūs, ar nėra pasikartojančių žodžių, ar tinkama dialogo skyryba?

7. Pasakėčios tikslas – įtikinamai papasakoti istoriją. Įsivaizduokite, kad esate suinteresuotas pasakotojas, Jums svarbu rezutatas.

 

 

Literatūra:

V. Daujotytė, Mažoji lyrikos teorija, Vilnius, 2005.

R. Koženiauskienė, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius, 2001.

S. Matulaitienė, Poezijos gramatika, Vilnius, 1997.

V. Zaborskaitė, Literatūros mokslo įvadas. (įvairūs leidimai)

J. A. Cuddon, Dictionary of literary terms and literary theory          .

Įvairios pasakėčių rinktinės.

© Bronė Narkevičienė